Itališkas netikėtumas. Maisey Yates

nusekė iš paskos: juodu perėjo erdvią svetainę ir įėjo pro sunkias ąžuolines duris. Jo namai buvo masyvūs, lubos aukštos, jas pabrėžė solidžios natūralaus medžio sijos. Viena siena stiklinė, pro ją vėrėsi vaizdas į slėnį. Nieko ypatingo, natūrali gamta. Bet gražu. Tačiau vaizdas pro langą ne kažin kiek lengvino padėtį.

      – Jie nenorėjo nieko man sakyti, tačiau mano draugė ten dirba ir jai atrodė, kad aš… turiu teisę žinoti. Mano atveju jie tiesiog supainiojo spermą. Be to, nebuvo jūsų genetinio tyrimo…

      – Kaip tai įmanoma? – paklausė jis, žingsniuodamas skubriais dideliais žingsniais.

      – Niekas man dorai nepaaiškino. Panašiausiai į paaiškinimą skambėjo tai, kad pavyzdys buvo sumaišytas su mano pasirinktuoju todėl, kad jūsų panašios pavardės. Aš buvau pasirinkusi poną Rosą.

      Maksas ją griežtai nužvelgė.

      – Jis nebuvo jūsų vyras ar vaikinas?

      – Aš neturiu nei vyro, nei vaikino. Viskas turėjo būti atlikta anonimiškai. Tačiau… – Ji sunkiai įkvėpė, – …dabar nebe taip paprasta.

      Maksas vyptelėjo.

      – Nebe taip paprasta, nes sužinojote, kad donoras – pasiturintis vyriškis? Ar atvykote čia tartis dėl tam tikro išlaikymo vaikui iki jo gimimo?

      Elisona užsiplieskė.

      – Nieko panašaus! Labai atsiprašau, kad jus sutrukdžiau. Esu tikra, kad nemanėte, jog kada nors tarpdury pasirodys moteris, pasinaudojusi jūsų donoryste. Aš tik noriu žinoti, ar, prieš atvykdamas į kliniką, jūs atlikote genetinius tyrimus.

      – Aš niekada nebuvau donoras, – nukirto jis.

      – Bet turėjote juo būti! Man davė jūsų pavardę. Melisa sakė, kad per klaidą buvo panaudota jūsų sperma.

      Jo veido raumenys vėl įsitempė, Elisona pastebėjo, kad jis sugniaužė ir vėl atleido kumščius, lyg mėgindamas suvaldyti įtūžį.

      – Klinikoje buvo mano spermos mėginys. Tačiau aš nebuvau donoras, o pavyzdys buvo skirtas mano žmonai. Mums nesisekė pastoti.

      – Ak.

      Elisona pajuto, kaip kraujas plūstelėjo žemyn, galva ištuštėjo ir įkyriai ūžė. Dabar ji tetroško apsisukti ir sprukti. Mergina buvo skaičiusi tas siaubingas istorijas laikraščiuose, kai poras per klaidą įveldavo į nesusipratimus, o žmonės netekdavo kūdikių. Ji prispaudė ranką prie pilvo, lyg norėdama jį apsaugoti. Kūdikis vis dar jos, nesvarbu, kad šis vyras – biologinis tėvas. Motina yra ji. Joks teisėjas neatims vaiko iš geros ir mylinčios mamos. O Makso žmona juk vis tiek nenorės svetimo vaikelio. Juk negalėtų norėti.

      – Aš tik… tik norėjau sužinoti… – Ji dar kartą giliai įkvėpė, – …aš neturiu cistinės fibrozės geno. Visiems donorams atliekami genetiniai tyrimai. Tačiau jūsų tyrimo nebuvo. Melisa žinojo, kad nerimauju, ir norėjo man surasti jūsų tyrimus, tačiau jų nebuvo.

      – Taip yra todėl, kad aš nebuvau donoras, – nukirto jis.

      – Bet ar atlikote tyrimus? – paklausė Elisona, jausdama kylančią neviltį.

      Ji privalo žinoti. Klaikiausias Elisonos išgyvenimas – matyti, kaip jos sesytė, dar būdama maža, susirgo ir mirė. Tai pražudė viską: šeimą, laimę. Ji privalėjo žinoti ir pasiruošti blogiausiam. Nėštumo ji nebūtų nutraukusi. Jokiomis aplinkybėmis nebūtų atsisakiusi kūdikio. Prisiminimai apie seserį, apie jos trumpą laimingą gyvenimą buvo pernelyg brangūs, kad bent mintelė kiltų apie nėštumo nutraukimą. Tačiau ji privalėjo žinoti.

      – Aš nesidariau tyrimų.

      Kojos nebelaikė, ir Elisona susmuko į pliušu aptrauktą kėdę, stovinčią priešais stalą.

      – Jūs turėtumėte jį pasidaryti, – išlemeno ji. – Prašau, man reikia, kad pasidarytumėte tyrimą.

      Maksimas įdėmiai žvelgė į priešais sėdinčią moterį, o širdis krūtinėje skaudžiai daužėsi. Jis apskritai buvo pamiršęs kliniką po Selenos mirties, tai yra pastaruosius dvejus metus. Kai paskambino ZoiLabs darbuotoja, jis numanė, kad reikalas susijęs su spermos mėginiu. Tačiau jie skambino iš karto po avarijos ir teiravosi, ar mėginį sunaikinti, o jis neatsakė į atsakiklyje paliktą žinutę. Tuo metu tiesiog neprisivertė tvarkyti šių reikalų. Ir nė sapne nebūtų susapnavęs, kokios bus pasekmės.

      O dabar taps tėvu. Maksą apėmęs jausmas buvo nuostabus ir drauge gąsdino; tokio per visą gyvenimą nebuvo patyręs. Žvilgsnis nuslydo plokščiu Elisonos pilvu. Ji tokia lieknutė, jog sunku patikėti, kad gali nešioti jo kūdikį. Jo kūdikį. Sūnų arba dukrą.

      Maksas lengvai įsivaizdavo tamsiaplaukį mažylį, kurį jaukiai glėbyje glaudžia šioji Elisona Vitmen, švelniai žvelgdama ir motiniškai šypsodama. Vaizdinys sukėlė tokį ilgesį, kad krūtinėje kone suskaudo. Anksčiau jam dingojosi, kad jau bus perdegęs noru turėti vaikų. Manė palaidojęs šį troškimą su žmona.

      Bet per vieną neįtikėtiną sekundę jo svajonės įgavo pavidalą. Ir tą pat sekundę jis suvokė, kad jo kūdikis gali turėti rimtų sveikatos problemų. Taip griežtai kontroliuotas gyvenimas dabar pradėjo slysti iš rankų. Tai, kas dar prieš kelias minutes atrodė taip svarbu, dabar prarado bet kokią reikšmę, o vienintelę prasmę įgavo gyvybė, plazdenanti šios prašalaitės įsčiose.

      Žinoma, jis pasidarys tyrimą. Kuo greičiau išsiaiškins, ar yra tikimybė, kad jo kūdikis gali paveldėti kokią nors ligą. Mintis, jog turės ko nors imtis, už kažko užsikabinti, griebtis veiksmų, suveikė kaip inkaras, ir suteikė jam galimybę bent iš dalies vėl valdyti situaciją. Dabar buvo lengviau suvokti, kad kalba sukasi apie tikrą kūdikį.

      – Aš tuoj pat pasidarysiu tyrimus, – pažadėjo jis.

      Jis dar dvi savaites neplanavo vykti į Turaną, tačiau šios aplinkybės privertė planus pakeisti. Ten rūmuose susitiks su asmenine gydytoja. Negalima leisti, kad spauda iš šito sukurtų šou. Žiniasklaida ir taip gerokai apkartino jam gyvenimą.

      – O ką darytumėte, jei tyrimas rodytų ligą?

      Elisona pažvelgė į savo rankas. Trapios moteriškos rankos, be žiedų, nagai nelakuoti. Labai jau lengva įsivaizduoti, kaip švelniai šios rankos jį glamonėtų, kokios blyškios atrodytų ant tamsios jo krūtinės. Staiga geismą pajuto ir Maksas. Nepaneigsi, ji – graži moteris. Neišsipusčiusi kaip tos, prie kurių jis pratęs. Kuklus makiažas, neužgožiantis skaisčios odos, o rusvų akių netemdė spalvoti vokų šešėliai. Putlios lūpos vos paryškintos rausvu blizgiu; kaipmat nubučiuotum. Tiesūs rausvi plaukai krito gerokai žemiau pečių, atrodė švelnūs ir nenualinti dažų. Tokius plaukus vyras leistų pro pirštus ir žiūrėtų, kaip jie pasklinda ant pagalvės. Viduje kažkas susitraukė dar stipriau. Toks susijaudinimas kaip išdavikas atskleidė jo požiūrį į seksualinį gyvenimą. Ar kada buvo, jog moteris jį taip greitai patrauktų? Ar kada aistra jį buvo taip stipriai užvaldžiusi? Bent pastaruoju metu, kiek atmena, tai tikrai nebuvo taip nutikę. Kaltės jausmas, kurį po tiek laiko gan lengvai nustumdavo šalin, dabar sugėlė stipriau ir skaudžiau nei paprastai.

      – Kūdikį aš išsaugosiu, kad ir koks būtų tyrimas, – pasakė ji lėtai ir pakėlė į jį akis. – Tik turiu viskam pasirengti.

      Dėl potekstės, kad tai ji išsaugosianti kūdikį, tarsi jis, tėvas, neturėtų jokios reikšmės, Makso gyslomis plūstelėjo deginantis savininkiškas pyktis. Įtūžis buvo toks stiprus, kad nustelbė ką tik užplūdusį geismą.

      – Šis kūdikis ne tavo, o mūsų, – pataisė jis.

      – Bet… jūs ir jūsų žmona…

      Staiga jis sustingo suvokęs, kad Elisona neturi nė menkiausio