Išrinktoji. Jane Porter

tuo patikėti karalius Šarifas kietai sukando dantis – rodės, iš apmaudo nusikąs liežuvį. Bet nežinojo, ką kita daryti, nes priešingu atveju galėjo pasakyti ką nors, dėl ko vėliau tektų gailėtis.

      Nors kažin, ar tikrai gailėtųsi.

      Šią minutę jis troško vienintelio dalyko – pastatyti Džesliną Hiton į vietą.

      – Aš tave parvešiu, – pakartojo Šarifas, jo lūpose nušvitusi maloni šypsena nieko gera nežadėjo. – Primygtinai reikalauju.

      Džeslina pakėlė į jį akis. Šarifas matė, kaip ji suspaudė putlias lūpas ir burna tapo panaši į tamsiai raudoną rožės žiedą. Akyse žybtelėjo karštos ugnys, ji pasilenkė į priekį ir tyliai sušnabždėjo:

      – Aš tau nedirbu, karaliau Ferai, nesu viena iš tavo pavaldinių. Tu nieko negali iš manęs reikalauti. Labai apgailestauju, jūsų didenybe, tačiau jūsų jurisdikcija manęs nesiekia.

      Ji vėl pasakė ne. Ir vėl tiesiai šviesiai jį atstūmė. Šarifas suraukė antakius, stengdamasis neprarasti savitvardos.

      Jau daug metų niekas nėra atsisakęs jam paklusti. Žmonės nesakydavo jam ne. Žmonėms jo reikėjo. Jie virtinėmis ėjo pas Šarifą ir prašė paslaugų, pagalbos, paramos.

      Jis nužvelgė blyškų ovalo formos veidą, tada žvilgsniu nuslydo tamsiais plaukais, lenktais antakiais, šiltomis akimis, kuriose dabar degė pasipiktinimo liepsnelės, ir sustojo ant ryžtingo smakro. Iki šiol nepastebėjo, koks ryžtingas jos smakras. Ir nesuprato, kad Džeslina – baisi užsispyrėlė.

      Kai juodu susipažino, Džeslina buvo palūžusi. Ir sužalota tiesiogine to žodžio prasme, nes papuolė į avariją, per kurią žuvo abi jo seserys. Džeslina gulėjo ligoninėje, jos kūne nebuvo nė vieno sveiko lopinėlio.

      Bet dabar ji nebeatrodo palūžusi.

      – Aš tau nepatinku, – tarė Šarifas ir vos nepradėjo juoktis, taip neįtikimai jam nuskambėjo šie žodžiai.

      Nors jis ir pyko, kad Džeslina ramiai veja jį šalin it įkyrią musę, vis dėlto tai jį stebino ir intrigavo. Vis šis tas nauja. Viduriniųjų Rytų šalies, kurioje jau dešimt metų visi džiaugiasi taika ir ekonominiu stabilumu, karalių Šarifą pastaruoju metu buvo sunku kuo nors nustebinti, o intrigos jo gyvenime nebūtumei radęs nė su žiburiu.

      Džeslina nenuleido nuo jo akių, jos sielą draskė prieštaringi jausmai.

      – Nepasakyčiau, kad nepatinki, tik aš tavimi nepasitikiu.

      – O kodėl, po galais, negali manimi pasitikėti?

      Džeslina permetė rankinę ant kito peties, nuo šlapio švarkelio, kurį turėjo persisvėrusi ant rankos, kapsėjo vandens lašai.

      – Todėl, kad tu nebesi Šarifas, kurį aš pažinojau. Dabar esi karalius Šarifas.

      – Džeslina, – tyliu, švelniu balsu staiga prakalbo Šarifas, aiškiai įskaudintas, kad abejojama jo padorumu. – Atleisk, jei tave įžeidžiau. Tikrai to nenorėjau. Susiradau tave, norėdamas prašyti pagalbos. Norėčiau tau viską paaiškinti.

      Džeslina žvilgtelėjo į Šarifo limuziną ir pustuzinį vyrų tamsiais akiniais, kurie įdėmiai stebėjo aplinką ir laukė šeimininko nurodymų.

      – Rezervavau bilietą į naktinį reisą ir neketinu keisti savo planų.

      – Tai gal vis dėlto leisi parvežti tave namo?

      Džeslina pasuko galvą ir pažvelgė į Šarifą. Jos drėgni tamsūs plaukai švelniomis garbanėlėmis supo veidą.

      – Aš neketinu keisti savo planų, – pakartojo ji.

      Šarifui patiko jos blyškus veidas, kurį rėmino tamsių kaštoninių plaukų garbanos, patiko atkakliai suspaustos lūpos ir ryžtingai pakeltas smakras.

      – Tai leisk man parvežti tave namo.

      ANTRAS SKYRIUS

      Pasakiusi Šarifo vairuotojui savo adresą Džeslina pasidėjo rankinę ir portfelį ant grindų, o šlapią švarkelį – ant kelių, ir stengėsi nekreipti dėmesio į Šarifą, kuris sėdėjo per arti.

      Deja, tai buvo neįmanoma. Šarifas iš tų vyrų, kurie traukia visų dėmesį, spinduliuodami šviesą ir energiją. O dar blogiau tai, kad sėdėdama šalia Džeslina jautė jo šilumą, užuodė jo kūno kvapą ir tai grąžino ją į praeitį, priminė, koks jausmas liestis prie jo odos. Džeslina dievino jo prisilietimus. Jis sugebėjo glamonėti.

      Džeslinos širdis persivertė krūtinėje, o pirštai įsikibo į švarkelį – pervėrė keistas skausmas.

      Liūdesys. Širdgėla. Apgailestavimas.

      Šarifas žadino prisiminimus ir jausmus, kurių Džeslina nenorėjo nei prisiminti, nei dar kartą pajusti. Nes jie buvo iš gyvenimo, kurį ji jau seniai palaidojo.

      – Tu nežiūri į mane, – ištarė Šarifas automobiliui pajudėjus.

      Juk negali pasakyti šiam vyrui, kad žiūrint į jį skausmas darosi dar stipresnis, nes pagaliau suvokė, jog palikdama jį pasielgė kvailai. Tiesą sakant, Džeslina neketino jo palikti, bent jau ne visam laikui. Ji tikėjosi, kad Šarifas bėgs paskui ją, seks įkandin ir maldaus ją dar sykį pagalvoti, prisieks jai amžiną meilę.

      – Išsiskyrimas – nemalonus dalykas. Tada buvo nesmagu, dabar irgi niekas nepasikeitė.

      – Bet tu laimingesnė. Tai aišku vos pažvelgus. Įgyvendinai savo svajonę.

      Savo svajonę… Džeslina tyliai atsiduso – tarsi aiktelėjo protestuodama. Ji niekada nemanė, kad sulaukusi tokio amžiaus bus vieniša. Svajojo turėti šeimą – savo šeimą. Kai per trejus metus vienas paskui kitą mirė tėvai, Džesliną priglaudė pagyvenusi teta. Tada ir suvokė, kaip svarbu, kad šalia būtų žmonių, kuriuos ji galėtų mylėti ir kurie mylėtų ją. Deja… ji vis dar vieniša ir moko kitų žmonių vaikus.

      – Taip, – pritarė Šarifui Džeslina, slėpdama skausmą, kurį sukėlė jo žodžiai. – Tai nuostabu.

      – Dar niekada nemačiau, kad taip pasitikėtum savimi, – pridūrė jis.

      Jiems bekalbant limuzinas išvažiavo iš automobilių stovėjimo aikštelės ir įsuko į gatvę. Džeslina spoksojo pro langą į tolstančius gaisrinės automobilius ir mokyklos pastatus.

      – Nesunku tapti stipresne ir labiau pasitikinčia savimi, – netrukus tarė ji, pasisukusi į Šarifą. – Tada, prieš daugelį metų, aš buvau visai kitas žmogus.