Išdidusis Džeradas Makeidas. Nora Roberts

paskui šyptelėjo.

      – Taip, šaunu. Iki pasimatymo.

      – Jis panašus į jus, – tarė Džeradas.

      – Taip, tikrai. – Jos veidas sušvelnėjo klausantis laiptais liuoksinčio sūnaus. – Ketinu name pagerinti garso izoliaciją.

      – O aš mėginu įsivaizduoti, kad jis bičiuliaujasi su Konoru.

      Linksmumą jos akyse taip vikriai pakeitė susierzinimas, kad Džeradas liko pakerėtas.

      – Jums tai sunkiai sekasi?

      – Mėginu įsivaizduoti, – pakartojo Džeradas, – kaip toks gyvas ką tik laiptais užlėkęs berniūkštis galėjo išsirinkti į draugus tylų ir be galo drovų Konorą. Tokie savimi pasitikintys vaikai, koks yra jūsų sūnus, paprastai nesirenka į Konorą panašių tylenių.

      Susierzinimas atlėgo.

      – Jie prisiderino vienas prie kito. Brajanas nedaug turėjo progų įsigyti draugų. Mes ne kartą kraustėmės iš vietos į vietą. Viskas keitėsi.

      – Kas atviliojo čia?

      – Aš buvau… – Ji nutilo ir kreivai šyptelėjo. – Stengiatės elgtis kaimyniškai, kad suminkštėčiau ir problema išsispręstų. Nieko iš to neišeis.

      Savana pasisuko ir paėmė iš šaldytuvo supakuotą vištienos krūtinėlę.

      – Septyni tūkstančiai dolerių yra didžiulė suma. Jeigu dabar padėsite juos į studijų sąskaitą, kai ateis laikas, jūsų sūnui bus gera parama.

      – Jei baigęs mokyklą Brajanas norės studijuoti, aš pati jį finansuosiu.

      – Man pažįstamas išdidumas, ponia Moningstar. Gal todėl iškart suprantu, kada neverta leisti jam pasireikšti.

      Ji vėl atsisuko ir persimetė kasą per petį.

      – Jūs tikriausiai esate iš tų kantrių, mandagių vyrų, kurie gyvena pagal taisykles, pone Makeidai.

      Nuo Džerado šypsenos Savana vos nesumirksėjo. Neabejojo, kad kai kuriose valstijose toks ginklas kaip šypsena yra nelegalus.

      – Matyt, nedažnai būnate mieste, ar ne? – suniurnėjo jis. – Ten apie mane išgirstumėte kitokių dalykų. Kada nors paklausinėkite apie Makeidus Konoro mamą, ponia Moningstar. O dokumentus jums paliksiu. – Jis vėl užsidėjo akinius nuo saulės. – Viską apgalvokite ir man paskambinkite. Telefono numerį rasite abonentų knygoje.

      Ji sustingo kaip įbesta, susiraukusi, su pakuote žalios vištienos rankose. Nė nesujudėjo, kol užriaumojo Džerado automobilio variklis, o sūnus skriste nuskrido laiptais žemyn.

      Savana skubiai pagriebė dokumentus ir įmetė į artimiausią stalčių.

      – Ko jam reikėjo? – panoro sužinoti Brajanas. – Ir kodėl jis vilki kostiumą?

      – Daugybė vyrų dėvi kostiumus. – Ji vengė tiesiai atsakyti, bet meluoti nenorėjo, ypač Brajanui. – Nelįsk prie šaldytuvo. Aš ruošiu vakarienę.

      Įsitvėręs šaldytuvo rankenos Brajanas pabalino akis.

      – Mirštu iš bado. Nesulauksiu vakarienės.

      Savana paėmė iš dubens obuolį ir metė per petį. Nusišypsojo išgirdusi, kaip Brajanas jį pagavo.

      – Šeinas mums leido užeiti pas juos rytoj po pamokų vėl pažiūrėti kačiukų. Jų ūkis iš tiesų nuostabus. Reikėtų ir tau jį pamatyti, mama.

      – Esu mačiusi ne vieną ūkį.

      – Bet šis labai tvarkingas. Ten yra ir du šunys. Fredas ir Estela.

      – Fredas ir… – Savana prapliupo juoku. – Gal tikrai reikės ten užsukti.

      – Nuo pastogėje sukrauto šieno puikiai matyti miestas. Konoras sako, kad kai kurie mūšiai kadaise vyko čia, šiuose laukuose. Tikriausiai jie buvo pilni žuvusiųjų.

      – Dabar tai iš tikrųjų žadina jausmus.

      – Aš pamaniau… – Brajanas atsikando obuolio ir stengėsi kalbėti nerūpestingai. – Pamaniau, gal norėtum nueiti pasižiūrėti kačiukų.

      – O, tikrai?

      – Na, taip. Konoras sako, kad Šeinas tikriausiai juos išdalys, kai jie atjunks nuo katės. Ko gero, ir tu norėtum.

      Ji uždengė kepamą vištieną.

      – Norėčiau?

      – Taip, žinoma, kad nebūtų liūdna, kai aš išeinu į mokyklą. – Jis kerinčiai nusišypsojo. – Nesijaustum vieniša.

      Savana perkėlė svorį ant vienos kojos ir atidžiai pažvelgė į jį.

      – Gerai pasakei, Brajau. Tikrai gerai.

      Kaip tik to jis ir tikėjosi.

      – Tai ar galiu pasiimti kačiuką?

      Ji būtų mielai padovanojusi jam visą pasaulį, ne vien mažą kačiuką.

      – Žinoma.

      Brajanas puolė jai į glėbį ir Savana skambiai nusijuokė.

      Po vakarienės, kai indai buvo suplauti, namų darbai, kurie ją taip gąsdino, atlikti, o vaikas, pats brangiausias žmogus šiame pasaulyje, su visa beisbolo kepuraite paguldytas į lovą, Savana įsitaisė sūpuoklėse priekinėje verandoje ir įsispoksojo į mišką.

      Jai patikdavo stebėti, kaip čia temsta, lyg naktis turėtų pirmumo teisę. Vėliau galbūt pasigirs pelėdos ūbavimas arba Šeino Makeido galvijų baubimas. Kartais, kai būdavo labai tylu arba po lietaus, galėjai išgirsti ir upelio čiurlenimą.

      Pavasaris buvo pernelyg ankstyvas ir jonvabaliai, tos žybčiojančios švieselės, neskraidė. Savana nekantriai laukė pasirodant jonvabalių, tikėjosi, kad Brajanas dar neišaugo iš to amžiaus, kai labai smagu juos vaikytis. Ji norėjo matyti, kaip jis bėgioja po kiemą šiltą vasaros naktį, kai danguje mirksi žvaigždės, oras prisisunkęs žydinčių gėlių kvapo, o tankaus miško uždanga užstoja juos nuo viso pasaulio.

      Norėjo, kad jis turėtų kačiuką, su kuriuo galėtų žaisti, draugų, kuriuos vadintų savais, ir vaikystę, nestokojančią akimirkų, kurias pameni iki dienų galo.

      Tokią vaikystę, kokios ji niekada neturėjo.

      Įsiūbavusi sūpuokles Savana atsilošė ir paniro į tobulą kaimiškos nakties ramybę.

      Prireikė dešimties ilgų ir sunkių metų, kol atsidūrė čia, ant šių sūpynių šio namo prieangyje. Tačiau ji nė akimirką nieko nesigailėjo. Nei savo pasiaukojimo, nei skausmo, nei rūpesčių, nei rizikos. Gailėdamasi dėl ko nors vieno turėtų gailėtis dėl visko. Gailėtis dėl ko nors vieno būtų tas pats kas gailėtis, kad turi Brajaną. O tai neįmanoma.

      Dabar ji turėjo viską, ko siekė, ir visa tai pelnė pati, kad ir kokius sunkumus teko įveikti.

      Ji buvo kaip tik ten, kur ir norėjo būti, buvo tas, kas norėjo būti, ir jokiems praeities vaiduokliams neleis visko sugadinti.

      Kaip tėvas drįso siūlyti jai pinigus, kai visą gyvenimą ji iš jo troško vienintelio dalyko – meilės?

      Vadinasi, Džimas Moningstaras mirė. Daug gėręs, sunkiai gyvenęs užsispyręs kalės vaikas jau prisijodinėjo savo paskutiniu žirgu ir užmetė lasą ant savo paskutinio buliaus. Dabar ji turėtų gedėti. Dabar ji turėtų būti dėkinga, kad galiausiai jis prisiminė ją. Ir anūką, kurio nenorėjo ir niekada nematė.

      Išdidumas jam buvo svarbesnis už dukterį ir mažą gyvybės kibirkštėlę joje. Dabar, kai prabėgo šitiek metų, jis panoro viską užglaistyti mažiau nei aštuoniais tūkstančiais dolerių.

      „Po velnių“,