Название | Gavau darbą, ieškau meilės |
---|---|
Автор произведения | Susan Mallery |
Жанр | Зарубежные любовные романы |
Серия | Laisvalaikio parkas |
Издательство | Зарубежные любовные романы |
Год выпуска | 2008 |
isbn | 978-609-406-213-1 |
Visai ir neparūpo. Šitiek metų nė negalvojo apie Penę. Tik… ji atrodo pasikeitusi. Pasitikėjimas savimi, kurio anksčiau nebuvo. Galbūt jis atsirado sulaukus pripažinimo. Bet kažkas nutiko jos krūtims.
Dabar jos didesnės. Jis neklysta. Kolas žvilgtelėjo į Penės krūtinę, bet tuoj vėl nusuko akis. Tikrai didesnės. Megztinis puikiai išryškino apvalumus. Juk buvo ją vedęs, nesuskaičiuojamą daugybę kartų matė nuogą. Jam visada patiko jos kūnas, nors ji nuolat skųsdavosi, kad yra pernelyg berniukiška. Jokių apvalumų. Ir krūtys buvo nedidelės. O dabar…
Tikrai didesnės. Kaip čia gali būti? Be abejo, yra girdėjęs apie implantus, bet juk Penė tam nesiryžtų. Be to, nutarusi dirbtinai pasididinti biustą tikriausiai nesitenkintų vienu dydžiu.
Kolas papurtė galvą ir liepė sau galvoti apie ką nors kita. Jis – milijonus dolerių uždirbančios kompanijos bendraturtis, dabar atsakingas ir už didžiulį restoraną. Be to, jam per trisdešimt. Be abejo, gali išmesti iš galvos mintis apie buvusios žmonos krūtis ir ramiai užbaigti susitikimą.
– Ką žadi atsivesti su savimi? – pasiteiravo norėdamas pakeisti temą. – Sakei, du žmones.
– Eduardą – antrąjį virėją, ir Naomę.
Kolas nusikeikė.
– Jokiu būdu!
Penė kilstelėjo antakius.
– Atleisk, bet čia balso teisės neturi. Ji man padeda. Prireikus Naomė puikiausiai gali mane pavaduoti, be to, geriausiai tvarkosi su tiekėjais. Tai pravers, kai užgrius daug darbo.
Kolas suprato, ko vertas geras pagalbininkas, kai restoranas sausakimšas. Kažkas turi nurinkti lėkštes, pasirūpinti, kad visiems būtų reikiamu laiku patiekti tie patiekalai, kurių jie užsisakė. Nors tiekimo vadybininkas paprastai sukiojasi virtuvėje, bet gali padėti ir salėje. Jis žino viską, kas vyksta ir vienur, ir kitur, todėl gali būti rimtas vyriausiojo virėjo pagalbininkas.
– Iš kur žinai, kad turėsime daug darbo? – paklausė jis. – Klientams prisijaukinti reikia laiko.
Penė nusišypsojo.
– Ei, juk virėja – aš. Jie netrukus ims plūste plūsti.
– Dar pakalbėk apie mano savimeilę, – suniurnėjo Kolas.
– Ačiū, nenoriu. – Permetusi akimis savo sąrašą Penė aptiko dar kelis dėmesio vertus punktus: – Savo virėjams mokėsiu dosniai, todėl pasiruošk.
– Biudžetą turiu ribotą.
– Turi ir restoraną, kuris išgarsėjo klaikiu maistu. Tu juk čia dirbsi tik keturis mėnesius, Kolai. Žinau, ką tai reiškia. Nori sublizgėti ir mauti lauk. Man tinka toks variantas, bet blizgesys brangiai kainuoja.
– Tik neperlenk lazdos su tom algom.
– Dėsiu visas pastangas.
Kolui labai patiko, kad Penė nusileido. Vėl tapo tokia kaip anksčiau.
– Susitikime pirmadienį ir pažiūrėsime, ką pavyko nuveikti, – pasiūlė jis. – Vidurdienį tiks?
– Aš būsiu čia, kalbėsiuosi su kandidatais. Užsuk, kada tau patogu. – Penė pasidėjo bloknotą. – O dabar dar pasiliksiu, apžiūrėsiu virtuvę.
– Raktus turi. Išeidama užrakink.
– Būtinai. – Penė nusišypsojo ir kiek pasisuko, Kolas nužvelgė jos profilį. Žvilgsnis nuslydo prie krūtų. Kas, po galais, joms nutiko?
Po susitikimo su Pene Kolas grįžo į savo biurą „The Daily Grind" centrinėje būstinėje. Jau buvo sutvarkęs beveik visus reikalus, kad darbai nesustotų tuos keturis mėnesius, kol jo čia nebus, teliko sudėti paskutinius taškus.
Nuėjęs į savo kabinetą pasitikrino žinutes. Jam nesant padėjėja praneš, jeigu iškils koks reikalas, tiesiai į „Jūros krantą", o su partneriais susitiks kas dvi savaites.
Korporacijos būstinė buvo paskutiniame seno pramoninio pastato aukšte šalia Penktojo greitkelio. Iš čia matyti didžioji dalis senamiesčio, Junjono ežeras ir Space Needle [Space Needle (Kosmoso adata) – bokštas, pastatytas 1962 m. Pasaulinės mugės proga, Sietlo miesto simbolis, turistų lankoma vieta (vert.)]. Giedrą dieną žvilgsnis siekia dar toliau, bet juk čia Sietlas, giedrų dienų nedažnai pasitaiko. Ir dabar smulkūs lietaus lašeliai tiško į langus per visą sieną, krito ant stoglangių. Kolas ėmėsi darbo, tačiau po dvidešimt minučių paskambino padėjėja.
– Tavo senelė atėjo, – sumurmėjo ji.
Akimirką Kolas stengėsi surasti kokį nors pasiteisinimą, kad galėtų nepriimti senelės. Deja, niūrioji „Jūros kranto" gelbėjimo misijos pusė – teks dažniau su ja matytis.
– Siųsk ją čia.
Vyras pakilo ir išėjo iš už stalo.
Glorija Buchanan įsiveržė į kabinetą taip išdidžiai ir gracingai, kaip moteris, gimusi tais laikais, kurie garsėjo kur kas didesne elegancija. Ji buvo vidutinio ūgio, liekna. Laikėsi tiesiai, nors jau perkopė į aštuntą dešimtį, vilkėjo pagal užsakymą siūtu kostiumėliu, avėjo baimę keliančiais aukštakulniais. Plaukai baltutėliai, kaip paprastai, nepriekaištingai sušukuoti, veidas dar gana lygus. Kolo sesuo Danė dievagojosi, kad Glorija pasidarė kosmetinę operaciją. Arba yra ragana, gebanti valdyti antgamtines jėgas, kurios padeda jai taip gerai atrodyti.
Конец ознакомительного фрагмента.
Текст предоставлен ООО «ЛитРес».
Прочитайте эту книгу целиком, купив полную легальную версию на ЛитРес.
Безопасно оплатить книгу можно банковской картой Visa, MasterCard, Maestro, со счета мобильного телефона, с платежного терминала, в салоне МТС или Связной, через PayPal, WebMoney, Яндекс.Деньги, QIWI Кошелек, бонусными картами или другим удобным Вам способом.