Edeno vaikai. Amanda Stivens

ection>

      NEKALTI

      ĮŽANGA

      Pirmąkart vaikas Edene dingo prieš dešimtmetį. Mergaitė buvo pagrobta tvankią rugpjūčio popietę. Ferheiveno akademijos, privačios mokyklos šiaurinėje miestelio dalyje, darželinukai kieme lūkuriavo tėvų. Vaikai nepaisė karščio ir aikštelėje triukšmingai žaidė slėpynių.

      Sedės Kros iš pradžių niekas nepasigedo. Ir vaikai, ir juos prižiūrinti mokytoja manė, kad Sedė pamėgtoje slėptuvėje laukia, kol ją kas nors ras arba kol ateis mama. Net pasirodžius mamai, visi buvo ramūs. Juk čia Edenas. Vidury dienos iš žaidimų aikštelės vaikai čia nedingsta. „Sedė užsižaidė ir pasislėpusi negirdi, kaip ją šaukia. Turėtų greit pasirodyti“, – mamos ramino Naomę Kros. Tačiau Sedė nebepasirodė. Per dešimt metų nebuvo aptikta jokių mergaitės pėdsakų. Tą tvankią vasaros popietę ji tarsi išgaravo.

      Ir štai Edene vėl dingo vaikas.

      PIRMAS SKYRIUS

      Trečiadienis

      Alinanti penkiametės Emilės Kembel paieška truko beveik keturiasdešimt aštuonias valandas. Kaip ir kiti paieškoje dalyvaujantys policininkai, seržantė Ebė Kros priešinosi didėjančiam nusivylimui. Ji mielai aukotų tyrimui kiekvieną minutę, tačiau apylinkių naršymas, tvyrant bemaž keturiasdešimties laipsnių karščiui, labai sekina.

      Įžengusi į laikiną vadavietę bendruomenės centre, už kelių kvartalų nuo Džefersono apygardos šerifo nuovados, ji nubraukė nuo kaktos sudrėkusius plaukus. Buvo karšta ir drėgna. Išvakarėse ir ankstų rytą pliaupusi liūtis visiškai sumenkino tikimybę aptikti kokių nors vėžių ar pėdsakų. Be to, kelioms valandoms buvo nutupdytas sraigtasparnis, koordinavęs paiešką iš oro.

      Ryžtas grėsmingai blėso, tačiau gelbėtojai turėjo išlikti budrūs ir susikaupę – nuo jų priklausė vaiko gyvybė.

      Ebės žvilgsnis nuslydo išblukusiu plakatu virš pakylos bendruomenės centre. Ant jo puikavosi užrašas: „Edenas, Misisipė – čia susitinka žemė ir dangus“. Galbūt kadaise taip ir buvo, tačiau, prieš dešimtmetį dingus Ebės dukterėčiai Sedei Kros, taip nebėra.

      Tąkart miestelis pasikeitė. Edeno nekaltybė buvo nuplėšta, o apie žmones, gyvenančius anapus ežero, ėmė sklandyti baugūs gandai. Tie žmonės kas vasarą atvažiuodavo pasikaitinti saulutėje ir pasimaudyti, bet nebuvo laikomi bendruomenės nariais. Rudeniop jie grįždavo į didmiesčio šurmulį visiškai nesupratę – o gal jiems nė nerūpėjo, – kokia tamsa ėmė brautis į Edeną.

      Dabar ši tamsa sugrįžo. Vėl dingo vaikas.

      Kovodama su nuovargiu ir baime, Ebė nužvelgė sumaištyje skendintį centrą. Savanoriai – dešimtys pareigūnų ir civilių iš visos valstijos – stengėsi atlikti jiems patikėtus darbus. Visi turėjo vieną tikslą – rasti dingusią mergaitę. Pareigūnai dirbo visą parą. Nacionalinis nusikaltimų informacijos centras paskelbė Emilės pavardę ir apibūdinimą, kad ją atpažintų šalies teisėtvarkos atstovai. Visoje šalyje iškabinti plakatai su Emilės nuotrauka. Pagrindinės naujienų stotys nu filmavo širdį draskantį motinos maldavimą grąžinti dukterį.

      Paieška bus pratęsta pasitelkus kinologus ir sraigtasparnį. Po keturiasdešimt aštuonių valandų prasidės visai kitoks paieškos etapas.

      Kitapus kambario Ebė pamatė seserį Naomę, sėdinčią su dingusios mergaitės mama Tesa Kembel. Tesa tyliai verkė Naomės glėbyje. Ebė žinojo, kad ne tik jos, bet ir Naomės, guodžiančios mažosios Emilės mamą, mintys sukasi apie kitą mergaitę.

      Pamačiusi Ebę Naomė atsiprašė Tesos ir, kaip jai įprasta, itin grakščiai priėjo prie sesers. Trisdešimt trejų Naomė atrodo žavinga: aukšta, liekna, žvilgančiais juodais plaukais, paslaptingomis rudomis akimis. Ebė pamanė, kad jai reikėjo tapti modeliu arba aktore. Tačiau vienintelis Naomės noras buvo rasti dukterį – net ir po dešimties metų.

      Dingus Sedei jųdviejų gyvenime liko baisi tuštuma. Nors buvo labai artima seseriai, Ebė neįstengė iki galo suvokti skausmo ir kančios, neapleidusios Naomės pastaruosius dešimt metų. Lygiai taip pat dabar kentėjo Tesa Kembel.

      – Gerai, kad užsukai, – tarė Naomė.

      – Nugirdau, kad Tesa čia. Man reikia su ja pasikalbėti.

      Ebė ir kitas Nusikaltimų tyrimo skyriaus detektyvas Deivas Konarsas vargšelę jau spėjo apklausti, tačiau kitiems tyrėjams kils vis naujų ir daug sunkesnių klausimų, besibraunančių į intymiausias Tesos Kembel paslaptis.

      „Tikrai nebus lengva“, – pagalvojo Ebė. Tesa nenorėjo kalbėti apie praeitį. Niekas to nenori. Tačiau grėsmė vaiko gyvybei neleidžia palikti nejudintų akmenų, neatskleistų paslapčių.Asmeninis Tesos Kembel gyvenimas ir visos paslaptys taps dar viena šio pagrobimo auka.

      Nerimastingai žvelgdama Naomė paėmė Ebę už rankos ir pasivedė atokiau. Nuo tada, kai dingo Sedė, ji dalyvaudavo tokiuose tyrimuose visoje valstijoje. Pagrobimai visada sujaukia sielą, o pastarasis ypač primena jos pačios dukrelės dingimą.

      – Ar turi naujienų?

      Ebė atsiduso.

      – Ne, ir vilties nedaug.

      Žvilgtelėjus į Tesą jai sudiegė paširdžius. Kažkaip atgavusi savitvardą moteris dėliojo į vokus skrajutes. Kone nuožmi veido išraiška lydėjo mechaniškus judesius. Jos tvirtybė – tokia kaip Naomės ir daugelio kitų – žavėjo. Ebė kartais pagalvodavo: „Kaip tos motinos ištveria? Kaip jos įstengia šitaip tvardytis?“

      – Jai nereikėtų čia būti, – sušnibždėjo Ebė.

      – Žinau, bet ji turėjo nors trumpam ištrūkti iš namų. Ji nori prisidėti prie paieškos – bent šiek tiek. Prie jos telefono budi pareigūnas.

      – Jei pagrobėjas paskambins, norės pasikalbėti su ja, – įspėjo Ebė.

      – Gerai, nuvešiu ją namo. Leisk pabūti dar kelias minutes.

      Ebė linktelėjo.Abi suprato, kad pagrobėjas veikiausiai nepaskambins, tačiau rizikuoti bijojo.

      – Kaip ji laikosi?

      Naomė gūžtelėjo pečiais.

      – Tvardosi. Kas jai belieka? Manau, dar visko nesupranta. Turiu galvoje metines.

      Emilė Kembel dingo toje pačioje žaidimų aikštelėje, kurioje lygiai prieš dešimtmetį tarsi išgaravo Sedė. Jei abi pagrobė tas pats asmuo, Emilės laukia Sedės likimas.

      – Nedaryk skubotų išvadų, – sudraudė Ebė. – Mes dar nieko nežinome. Dešimt metų – ilgas laikas.

      – Mėginu save įtikinti, kad tai viso labo žiaurus sutapimas, – Naomė ranka perbraukė trumpus plaukus. Ebės dievinama vyresnioji sesuo net ir pavargusi atro do graži. Tačiau prieš dešimt metų netekus dukrelės patirtas skausmas išliko toks pat stiprus.

      Naomė žvilgtelėjo į Tesą Kembel.

      – Puikiai suprantu, kaip siaubingai ji jaučiasi. Ją kausto neapsakoma baimė ir kaltė. Protą spaudžia karštligiškai plūstančios mintys, kita vertus… – į Ebę pažvelgė skausmo kupinos akys. – Negaliu nuvyti minties, kad čia pirmoji prošvaistė nuo tada, kai dingo Sedė. Gal pagaliau mums pasitaikė proga išsiaiškinti, kas nutiko mano mergytei?

      – Naome.

      – Taip, žinau. Nereikia puoselėti vilčių. Prabėgo daug laiko. Be to, vien nuo tokių minčių mane ima graužti sąžinė. Reikia galvoti apie Emilę. Mes privalome ją surasti.

      – Suprantu, kad negali pamiršti Sedės, – Ebė suspaudė seseriai ranką. – Aš irgi apie ją galvoju. Nuo tos akimirkos, kai sužinojau apie Emilę.

      – Dešimt metų, – sušnibždėjo Naomė. Ji įsitvėrė Ebės rankos. – Praėjo dešimt metų, o man vis atrodo, kad ji gyva. Neprarandu vilties, kad mes ją rasime, kad vieną gražią dieną ji grįš namo.

      Ebė irgi nebuvo praradusi vilties, nors darbe matoma tikrovė piršo kitokias mintis. Viltis lėmė Ebės sprendimą baigus koledžą pasirinkti teisę. Ši viltis buvo viena iš priežasčių, dėl kurių Ebė pasiliko Edene, užuot išvykusi į didmiestį, viliojantį daugybe galimybių. Ji nesiryžo išvykti, kol dukterėčios dingimo mįslė nebuvo įminta. Ebė suprato: