Didelis baltas deimantas. Sarah Morgan

asfaltuotos mokyklos žaidimų aikštelės, nė iš tolo nedvelkiančios romantika, didelės mėlynos akys susitiko su nuožmiomis tamsiomis akimis.

      Saulė suspindo pro debesis, auksiniais spinduliais apšviesdama jos šviesiaplaukę galvą. Alekas prisiminė merginą, matytą tą popietę paplūdimyje Korfu. Ji vilkėjo miniatiūrinį turkio spalvos bikinį ir kerinčiai laisvai šypsojosi. Alekas nenoriai prisivertė iš malonių prisiminimų sugrįžti mintimis į dabartį.

      – Berniukai! – jos balsas priminė ištirpusį šokoladą su cinamonu – vos juntamu jo prieskoniu. – Nelipkite ant tvoros! Juk žinote, kad tai pavojinga.

      Alekas jautė, kaip kažkur giliai sukirbėjo atgiję jausmai. Prieš ketverius metus ji būtų džiaugsmingai kaip mažas šunytis puolusi per žaidimų aikštelę tiesiai jam į glėbį.

      O dabar žiūri į Aleką taip, tarsi jis būtų ištrūkęs iš tigrų narvo – dėl to įtampa jo kūne tik dar labiau sustiprėjo.

      Alekas pažvelgė į arčiausiai buvusį berniuką – noras gauti informacijos atrišo liežuvį:

      – Ar čia tavo mokytoja?

      – Taip, ji mūsų mokytoja. – Nekreipdamas dėmesio į perspėjimą berniukas įspraudė batelio nosį į tvoros tinklo akutę ir pabandė lipti. – Neatrodo labai griežta, bet jei pasielgi blogai – paukšt! – Jis trinktelėjo kumščiuku į delną ir Alekas nustėro.

      – Ji jus muša?

      – Juokaujate? – Berniukas springo juokais. – Ji net voro nenuskriaustų. Sugauna stikline ir išneša iš klasės. Net nešaukia niekada.

      – Bet tu sakei paukšt.

      – Panelė Dženkins sugeba sutraiškyti žvilgsniu. Paukšt! – Berniukas gūžtelėjo pečiais. – Blogai pasielgęs pasijunti labai bjauriai. Tarsi būtum ją nuvylęs. Ji niekada nieko neskriaudžia. Ir nepateisina smurto.

      Nepateisina smurto. Panelė Dženkins.

      Alekas šiurkščiai įkvėpė. Vadinasi, neištekėjusi. Ir keturių vaikų, kurių taip norėjo, dar neturi.

      Tik dabar, sužinojęs atsakymą į šį klausimą, Alekas pripažino, kad tokia mintis vis sukosi jo galvoje.

      Kelė artėjo prie jo per žaidimų aikštelę tarsi tempiama nematoma virve. Buvo aišku: jei tik galėtų, spruktų priešinga kryptimi.

      – Fredi, Kailai, Kolinai, – griežtai kreipėsi į tris berniukus – nebeliko abejonių, kad mergina puikiai suvaldo būrį energingų berniūkščių, – pasitraukite nuo tvoros.

      Aplinkui susispietę vaikai šurmuliavo ir Alekas pastebėjo, kad Kelė atsako į jų klausimus, užuot irzliai atstūmusi mažuosius, kaip daro daugelis suaugusiųjų. Vaikai ją aiškiai dievino.

      – Ar matėte automobilį, panele Dženkins? Jis tikrai puikus. Mačiau tokį tik kartą. Paveikslėlyje.

      – Čia tik automobilis. Keturi ratai ir variklis. Kolinai, daugiau nekartosiu. – Pasukusi galvą ji pažvelgė į Aleką ir dirbtinai nusišypsojo. – Kuo galėčiau jums padėti?

      Ji niekada nemokėjo nuslėpti jausmų ir dabar Alekas perskaitė juos taip pat lengvai kaip prieš ketverius metus. Kelė pašiurpo jį pamačiusi ir vyras jautė, kaip iš pykčio užsiveda it reaktyvinis variklis.