Devino Makeido meilė. Nora Roberts

Natą į parduotuvę. Buvau užsukęs ten prieš porą valandų.

      – Nejaugi?

      – Minėjo, kad Savana su Leila žada užsukti.

      – Vaje! Ką gi… – Užklupti abi brolių Makeidų žmonas su kūdikiais būtų didelė sėkmė, pagalvojusi apie tai ponia Mec net sudrebėjo. – Tu geriau paskubėk, Sara Džeine. Turiu atlikti dar keletą pavedimų.

      – Palauk truputį, tuoj galėsi jas neštis.

      Pagaliau Sara Džeinė sukrovė knygas į ponios Mec drobinį krepšį ir šis išsipūtė nuo krovinio. Kai ponia Mec išpūškavo pro duris, Sara Džeinė nusišypsojo.

      – Tu sumanus vaikinas, Devinai. Visada toks buvai.

      – Jeigu Regana sužinos, kad aš užsiundžiau ponią Mec, nudirs man kailį. – Jis nusišypsojo. – Bet darbas yra darbas. Buvo malonu pasimatyti, panele Sara Džeine.

      – Paieškok to „Raudono narsumo ženklo“, Devinai Makeidai? Knygos juk ne tam, kad jas mėtytume.

      Jau atidaręs duris Devinas suraukė antakius.

      – Taip, panele.

      Nors ir stambaus sudėjimo, ponia Mec judėjo sparčiai. Ji jau sėdėjo automobilyje ir suko iš stovėti draudžiamos vietos į gatve judantį skystą automobilių srautą. Pasveikinęs save, kad gerai atliko darbą, Devinas nusprendė galintis trumpam užsukti į Makeidų viešbutuką.

      Eidamas link šerifo automobilio jis mintyse pasiteisino norįs tik žvilgtelėti, ar ten ramu. Galų gale, tas viešbutis – Reifo. Argi ne brolio pareiga kartkartėmis ten pasisukioti?

      Viešbutuką, kuriame galėjai gauti nakvynę ir pusryčius, tvarkė Kesė Dolin, ji su dviem vaikais gyveno to pastato trečiame aukšte, bet tai su jo lankymusi ten neturėjo nieko bendra.

      Jis tik dirbo savo darbą.

      Įsitaisęs prie šerifo automobilio vairo Devinas pagalvojo, kad tai grynas melas.

      Vis dėlto jis darė tai, ką ir turėjo daryti. O turėjo pamatyti Kesę. Bent kartą per dieną paprasčiausiai su ja susitikti. Privalėjo, ir visai nesvarbu, kad tai būdavo nežmoniškai skaudu ar kad turėdavo elgtis itin atsargiai. Daug atsargiau dabar, kai ji išsiskyrė su tuo gyvuliu, kuris daugybę metų mušė ją ir koneveikė.

      „Džo Dolinas sėdi kalėjime, – su niūriu pasitenkinimu galvojo Devinas išvažiuodamas iš miestelio. – Ir dar kurį laiką sėdės.“

      Kaip šerifas, kaip draugas ir kaip vyras, kuris didesnę savo gyvenimo dalį ją mylėjo, Devinas jautė pareigą pasirūpinti, kad Kesė ir jos vaikai gyventų saugiai ir jaustųsi laimingi.

      Gal šiandien jis privers ją nusišypsoti ne tik lūpomis, bet ir didžiulėmis pilkomis akimis.

      Senasis Barlou namas – toks jis visada išliks istorinėje miestelio atmintyje – stovėjo ant kalvos pačiame Antietamo pakraštyje. Kadaise jis priklausė turtingam žmogui, kuriam patiko jo didumas, brangūs baldai ir pavydėtinos apylinkės. Šis namas stovėjo čia ir tomis kruvinomis dienomis, kai aplinkui siautėjo pilietinio karo mūšiai. Jis čia stovėjo ir tada, kai ant jo žvilgančių didingų laiptų buvo nužudytas sužeistas jaunas kareivis. Ir buvo liudininkas, kaip jo šeimininkė mirė apimta nepaguodžiamo sielvarto. Bent jau taip byloja legenda.

      Namas stovėjo čia virsdamas griuvėsiais, negyvenamas, nebereikalingas. Verandos supuvo, langus išdaužė padykę vaikigaliai, bet sienų akmenys nė nekrustelėjo. Jis ištisus dešimtmečius stovėjo tuščias, gyvenamas tik vaiduoklių.

      Kol grįžo Reifas Makeidas ir jį įsigijo.

      Važiuodamas įkalnėn Devinas pagalvojo, kad šis namas suvedė Reifą su Regana. Bendromis pastangomis slegiantį seną namą juodu pavertė dailiu mielu viešbutuku.

      Ten, kur vešėjo piktžolės ir dygliuoti gervuogynai, dabar terasomis driekėsi sodri veja, kurią pagyvino gėlės ir dekoratyviniai krūmai. Jis pats padėjo juos sodinti. Makeidai visada susivienija, kai reikia įgyvendinti svajones… arba sunaikinti priešus.

      Langai ryškiai mėlynais rėmais dabar žvilgėjo, prie jų pritaisytuose loveliuose gausiai žydėjo linksmos našlaitės. Tvirti dvigubi balkonai buvo išdažyti ta pačia mėlyna spalva, jie viliojo svečius pasėdėti ir pasigrožėti miestelio panorama.

      O, Devinas žinojo, įsitaisę kitoje namo pusėje svečiai galėtų gėrėtis vaiduoklių lankomu mišku, kuris ribojosi su viešbučio teritorija, Makeidų ūkiu ir sodyba, kurioje gyveno brolis Džeradas su žmona Savana ir vaikais.

      Devinas nepasibeldęs įėjo į vidų. Prie namo automobilių daugiau nebuvo, tik Kesės, todėl jis suprato, kad pernakvoję svečiai išsiskirstė, o naujų dar neatvyko.

      Kurį laiką Devinas stovėjo didžiajame vestibiulyje poliruotomis grindimis, gražiais kilimais ir laiptais, kuriuos mėgo vaiduokliai. Čia niekada netrūkdavo gėlių. Kesė tuo pasirūpindavo. Puikios vazos būdavo pilnos kvepiančių žiedų, puodeliai ir dubenėliai – aromatinių sausų lapelių ir žiedlapių mišinių, juos ji pati darydavo.

      Todėl Devinui šie namai kvepėjo Kese.

      Nenumanė, kur ją suras – virtuvėje, kieme ar jos bute trečiame aukšte. Jis ėjo per namą žinodamas, kad jei neras virtuvėje ir kieme, užlips laiptais ir pasibels į buto duris.

      Sunku patikėti, kad prieš dvejus metus šis namas buvo pilnas dulkių ir voratinklių, sienų tinkas sutrūkinėjęs, sienų lipdiniai nudaužyti. Dabar grindys ir sienos blizgėjo, langai švietė, visur žvilgėjo lakuotas medis. Senoviški stalai buvo apkrauti daiktais, kurie, Devino nuomone, tik dulkes rinko, bet bendras vaizdas buvo žavus.

      Reifas su Regana kai ką čia atnaujino, kai ką perstatė. Tą patį padarė ir dabartiniame savo name, kurį nusipirko už miesto.

      Jis pavydėjo broliui ne tik meilės, bet ir tarpusavio supratimo, namų ir šeimos, kurią jis su savo moterimi sukūrė.

      Šeinui atiteko ūkis. Iš tikrųjų tai jis priklausė visiems broliams, bet Šeinas į jį įdėjo visą širdį. Reifas turėjo Reganą, jie abu – kūdikį, puikų viešbutuką ir nuostabų seną namą iš akmenų ir kedro medienos, kurį pavertė savo namais. Džeradas turėjo Savaną, porą vaikų ir namelį.

      O jis? Devinas susimąstė. Gerai, galima sakyti, kad jam priklauso visas miestelis. Ir lova šerifo būstinės kambarėlyje iš kiemo pusės.

      Virtuvė buvo tuščia. Nors atrodė kaip paro dos ekspozicija, joje netrūko jaukumo ir šilumos, be kurių virtuvė nebūtų virtuvė. Pilkai melsvos plytelės ir kreminiai buitiniai prietaisai buvo puikus fonas kitiems daiktams – keraminiam dubeniui, pilnam šviežių vaisių, besišypsančios katės formos indui, kuriame puikavosi švieži namie kepti sausainiai, aukštiems kūgio formos indeliams su aromatizuotu actu, kurio taip pat pasidarydavo pati Kesė, ant palangės virš kriauklės puikavosi visa eilė vazonėlių su sanpaulijomis.

      Ir tada pro langą Devinas pamatė ją, Kesė rinko nuo virvės lengvo vėjelio plaikstomas išdžiūvusias paklodes.

      Širdis apsivertė krūtinėje. Bet jis mokėjo susivaldyti, buvo išmokęs per daugybę metų, kuriuos jau liovėsi skaičiavęs. Kesė atrodė laiminga, o Devinui tai buvo svarbiausia. Jos lūpose žaidė lengva šypsenėlė, pilkos akys žvelgė svajingai. Vėjas, kuris plaikstė paklodes, kedeno ir jos plaukus, versdamas medaus spalvos garbanas šokčioti aplink veidą ir kaklą.

      Kaip ir virtuvė – ji buvo daili, tvarkinga, atrodė dalykiška, bet jokiu būdu ne šalta. Balta medvilninė palaidinė sukišta į laisvas tamsiai mėlynas kelnes. Visai neseniai Kesė pradėjo nešioti kuklius papuošalus. Bet žiedo nebemūvėjo. Praėjo jau metai, kai įsiteisėjo skyrybos; Devinas įsiminė, kurią dieną ji nusimovė vestuvinį žiedą.

      Užtai ausyse dabar segėjo nedidelius aukso žiedus, lūpos buvo truputį paryškintos.