Ar istorija pasikartos?. Anna DePalo

žvilgtelėjo į Oliverį Smitsoną.

      – Dėkoju, bet mudu su Pija Lamli jau esame pažįstami, – pasakė jis ir atsisuko į ją. – Ir būkite geras, vadinkite mane Hoku, kaip tai daro šiuolaikiniai žmonės.

      Taip, geriau pažįstami nei kas galėtų pagalvoti, – rūgščiai pagalvojo Pija. Kaip jis drįsta taip išdidžiai ir ramiai stovėti?

      Jos žvilgsnis susikirto su vyro, kuris jai buvo intymiai pažįstamas. Kilstelėjusi smakrą Pija ėmė mykti:

      – T-taip, t-turėjau šitokį malonumą.

      Jos skruostai akimirksniu išraudo. Norėjo įmantriai ir dviprasmiškai atkirsti, bet nepavyko, balsas skambėjo naiviai, su dvejone.

      Tebūnie prakeiktas tas mikčiojimas. Išsidavė, kokia yra sutrikusi. Ilgai treniravosi su terapeutu, kad išmoktų užgniaužti kalbos defektą, įgytą vaikystėje.

      Hokas prisimerkė. Be abejo suprato, kad ji ketino įkąsti, ir jam tai nepatiko. Jo veide staiga suspindo įtampa ir geidulys, kurie virto gluminančiu švelnumo blyksniu.

      Po ruda berankove palaidinuke Pija pajuto pažįstamą virpulį: krūtys sustangrėjo, liemuo įsitempė. Ji, žinoma, suklydo dėl šmėkštelėjusio žvilgsnio, kuris pasirodė švelnus?

      Gal jam pagailo jos? O galbūt žiūri į ją kaip į nekaltą naivuolę, paliktą po pirmosios nakties? Nuo tokių minčių jai net suskaudo nugarą.

      – Pija.

      Kai marmurinės lūpos ištarė jos vardą – per trejus metus išgirdo tai pirmąkart – užliejo prisiminimai apie tos nakties seksą tarp siuvinėtų antklodžių.

      Kad jį kur velnias. Pija susikaupė.

      – Koks netikėtas… malonumas, – pasakė Hokas ir jo lūpos persikreipė, lyg taip pat žaistų slaptą žaidimą.

      Pijai nespėjus atsakyti, prie jų stabtelėjo padavėjas ir pasiūlė duonos užkandį su baklažanų tyre.

      Įsmeigusi akis į užkandžių lėkštę Pija prisiminė, kaip su Belinda praleido ištisą popietę rinkdamos užkandžius. Paskui jai dingtelėjo dar viena mintis ir ji nusprendė surizikuoti.

      – Ačiū, – pasakė padavėjui ir atsigręžusi į hercogą saldžiai nusišypsojo. – Gero apetito.

      Nė akimirkai nesudvejojusi Pija tėškė baklažanų užkandį hercogui į veidą. Tada apsisuko ir nuskubėjo viešbučio virtuvės link.

      Lyg pro miglą regėjo apstulbusius investicijų fondo vadybininko bei šalia stovėjusių svečių žvilgsnius ir įžengė pro virtuvės duris. Jeigu iki šiol jos reputacija nebuvo suteršta, dabar ji deginama ant laužo. Bet tikrai buvo verta.

      Hokas paėmė iš padavėjo servetėlę, kuris puolė padėti.

      – Ačiū, – ramiai padėkojo.

      Kruopščiai nusivalė baklažanus nuo veido.

      Oliveris Smitsonas spigino į jį akimis.

      – Na… – Hokas nusilaižė lūpas. – Skanu, nors gal šiek tiek aštroka.

      Ir užkandis, ir smulkutė gražuolė, kuri jį pavaišino.

      Investicijų fondo vadybininkas nejaukiai nusijuokė ir apsižvalgė.

      – Jei būčiau žinojęs, kad Ventvortų vestuvės bus tokios įdomios, būčiau sumažinęs kainą.

      – Tikrai? – lėtai nutęsė Hokas. – Lažinuosi, kad jos neįkainojamos. Beje, man atrodo, kad suterštas vardas šiais laikais praskina kelią į sėkmę ir padeda išgarsėti? Bet tikriausiai nuotaka juoksis paskutinė…

      Hokas turėjo užgesinti įsiplieskusį gaisrą. Nekreipdamas dėmesio į įžeistą savimeilę, tebegalvojo apie vestuvių fėją, pabėgusią prieš kelias akimirkas.

      Be to, pasidarė įdomu, kur dingo jo draugas Sojeris Lengsfordas, Meltono grafas, būtent jis dabar galėtų padėti užgesinti liepsną. Hokas buvo įsitikinęs, kad Meltoną užverbavo, nors jis ir buvo Dilingemo pabrolys. Sojeris yra tolimas jaunikio giminaitis ir pažįstamas, bet Istrbridžui – geras draugas.

      Hokas pastebėjo, kad Smitsonas neatitraukia nuo jo smalsių akių, matyt svarsto, ką galima pasakyti susiklosčius tokioms apgailėtinoms aplinkybėms.

      – Atleiskite, – pasakė Hokas ir nelaukęs leidimo pasuko ten, kur išdūmė Pija.

      Jo laukė neatidėliotinas reikalas, nesvarbus verslo atstovas buvo nė motais.

      Stumtelėjęs virtuvės duris įsiveržė vidun.

      Pija atsisuko.

      Atrodė seksualiai – taip pat kaip pirmą ir paskutinį kartą, kai juodu matėsi. Smulkią, bet moterišką figūrą gaubė atlasinė suknelė. Lygūs, šviesūs plaukai buvo surišti į patogų kuodelį, Lygi oda atrodė it suknelės atlasas, o akys Džeimsui priminė gintaro grynuolį.

      Dabar ji žaibavo akimis, kol jis bandė atsigauti nuo pribloškiančio jos seksualumo.

      – Atėjai manęs? – reikliu balsu paklausė ji. – Na, pavėlavai trejus metus.

      Hokas žavėjosi jos smarkumu, kuris buvo nukreiptas į jį.

      – Atėjau pažiūrėti, kaip laikaisi. Prisipažįstu, jei būčiau žinojęs, kad čia būsi…

      Jos akys grėsmingai išsiplėtė.

      – Ką būtum padaręs? Lėktum į priešingą pusę? Neatvyktum į vestuves?

      – Šis susitikimas man toks pat netikėtas kaip ir tau.

      Truputį keista, kad jis nepastebėjo jos, kol ji pati nepriėjo. Žinoma, bažnyčioje jis buvo tarp keturių šimtų kviestinių svečių ir vieno nekviestojo. Tada visus, taip pat ir jį, prikaustė Istbridžo pasirodymas.

      Kas galėjo pagalvoti, kad nuotaka turi slaptą vyrą, kuris yra ne kas kitas, o garsiausias Londono žemvaldys, markizas? Bet šito šoko vis tiek negalima lyginti su tuo, kurį patyrė pamatęs Piją… ir nuostabą bei skausmą jos veide.

      – Esu įsitikinusi, kad tai apgailėtinas atsitiktinumas, jūsų šviesybe, – atkirto Pija. – Neprisimenu, kad būtum minėjęs savo titulą tada, kai susipažinome.

      Taiklus smūgis, bet Džeimsas stengėsi atsilaikyti.

      – Tada dar nebuvau hercogo titulo paveldėtojas.

      – Bet nebuvai ir tiesiog ponas Džeimsas Fildingas! – atkirto ji.

      Negalėjo ginčytis, todėl protingai patylėjo.

      – Taip ir maniau! – įkando Pija.

      Velnias.

      – Mano vardas yra Džeimsas Fildingas Karsdeilas. Esu devintasis Hokšyro hercogas. Anksčiau mane vadino lordu Džeimsu Fildingu Karsdeilu arba paprasčiausiai… – jo lūpos ironiškai persikreipė. – Jūsų šviesybe, bet man labiau patinka paprastai.

      Tiesa ta, kad būdamas plevėsa jis prisidengdamas vadindavosi tiesiog ponu Džeimsu Fildingu. Taip atsikratydavo įkyrių aukso ieškotojų ir pinklių spendėjų, kol kai kas – tai yra Pija – liko įskaudinta dėl apgaulės ir netikėto dingimo. Jis net nebuvo hercogo vardo paveldėtojas, kol tragiškai žuvo vyresnėlis brolis Viljamas. Hokas pilve ėmė jausti minčių sukeltą šleikštulį. Jis buvo ar bent jau manė esąs tiesiog lordas Džeimsas Karsdeilas. Kad jį kur velnias, bastūnas, išvengęs kulkų – tai yra hercogo titulo įsipareigojimų.

      Prireikė trejų metų, kad suvoktų atsakomybę, suprastų, koks nerūpestingas ir apsileidęs buvo anksčiau, ir kiek vargo galėjo pridaryti. Ypač Pijai. Bet ji neteisi manydama, kad jis vengė jos. Džeimsas džiaugėsi vėl ją sutikęs, džiaugėsi, kad turi galimybę pasitaisyti.

      Pija