Amžinai laimingi. Kandy Shepherd

kursais žemiau, bet abu žaidėme toje pačioje universiteto futbolo komandoje. Be to, kartu slidinėdavome.

      Jai dvidešimt aštuoneri, tad Semui turėtų būti trisdešimt.

      – Ir nuo to laiko tebedraugaujate? – toliau klausinėjo ji.

      Geriau, kad jiedu būtų tik šiaip pažįstami.

      – Kurį laiką mudviejų ryšiai buvo nutrūkę, bet prieš porą metų vėl susitikome vienoje Indijos statybvietėje, kur atstatinėjome potvynių nuniokotus kaimus.

      Jai netilpo galvoje, kad Semas, toks gražuolis, galėtų imtis labdaringos veiklos tolimame pasaulio kampelyje. Kaip netikėta.

      – Tai judu su Džesiu dirbote toje pačioje tarptautinės paramos organizacijoje? – pasiteiravo ji.

      – Ne. Savanoriavau per atostogas. Dirbau pačius paprasčiausius darbus. Buvau dailidė.

      Iš tikrųjų. Kai spaudė jam ranką, delnas atrodė kietas.

      – Aš sužavėta. Tai taip… kilnu. – Šis patrauklus vyriškis, kuris, kad ir kur būtų, sujaudins moterų širdis, per sunkiai pelnytas atostogas dirbo be užmokesčio besivystančioje šalyje, kur nešvaru ir tyko pavojai.

      – Kilnu? Gražiai pasakyta, bet vargu ar pritarčiau. Sakyčiau, vien karštis, prakaitas ir be galo sunkus darbas, – paprieštaravo jis. – Tik likau patenkintas, kad buvau naudingas daugeliui žmonių, patekusių į beviltišką padėtį.

      – Suprantu, kad smagumo mažai, bet padėjote bėdos ištiktiems žmonėms. Mano nuomone, tai kilnu – ir nepriversite manęs manyti kitaip.

      Jis įspūdingai gūžtelėjo plačiais pečiais.

      – Tai atvėrė man akis. Kitaip ėmiau vertinti gyvenimą savo šalyje.

      – Ir aš svarsčiau apie savanorystę, bet to daryti taip ir neteko. Dėl ko įsitraukėte į šią veiklą?

      Jo veido bruožai tapo griežti, gilios rudos akys apniuko.

      – Atrodė, kad tai gerai. Būdas grąžinti skolą. – Jis kalbėjo tokiu tonu, kad jai kilo įtarimų, ar viską pasakoja. Bet kodėl jis turėtų atvirauti?

      Semas Lankasteris tik svečias – asmeninis jo gyvenimas jai neturi rūpėti. Tiesą sakant, ji turėtų stengtis neperžengti ribų ir daryti tik tai, kas privalu einant viešbučio administratorės pavaduotojos pareigas, ir dar sekmadienį, kai reikia sparčiai suktis.

      Vertėtų kuo greičiau grįžti į tikrovę.

      Jos balsas vėl tapo neutralus ir svetingas.

      – Malonu, kad likote visu tuo patenkintas. – Ji vėl dirstelėjo į valgiaraštį. – Gal norėtumėte užsisakyti, kol laukiate Džesio? – Buvo sunku abejingai ištarti šį vardą.

      – Palauksiu. Nors nekantrauju paragauti valgių; viskas čia atrodo taip skanu. – Semas apsižvalgė aplink ir pritariamai linktelėjo. – Man patinka, kaip Benas pastatė šį viešbutį. Nekeista, kad jis pelnė apdovanojimų už architektūrą.

      – Benas, Džesio brolis? Mano bosas? Uosto viešbučio savininkas? – negalėjo patikėti ji.

      – Kaip ir Džesis, Benas yra mano draugas, – pareiškė Semas.

      – Suprantama, – numykė ji.

      Jei ji nors akimirką svarstė, ar toliau puoselėti potraukį Semui Lankasteriui, turėtų tuojau pat liautis. Su Benu ji kartu užaugo. Su Morganais jie buvo kaip viena šeima. Bet kokie santykiai su Semu, akylai ir pašaipiai stebint broliams Morganams, buvo neįmanomi – ypač jei Džesis jam papasakojo apie tą bučinį.

      – Ar su Benu irgi pažįstami nuo seno?

      – Porą kartų jis prisidėjo prie mudviejų su Džesiu, kai traukėme slidinėti į Tredbo Vilidžą, – pasakė Semas. – Visi kartu slidinėjome.

      – Turbūt veikiau vakarodavote ir gerdavote, nei slidinėdavote, – pareiškė ji.

      – Kas ten vyko, tegul ten ir pasilieka, – atšovė Semas ir pergalingai nusišypsojo.

      Šiaip jau netaisyklingi jo veido bruožai nebuvo gražūs. Bet viskas kartu – alyvų spalvos oda, tamsios kaip kartusis šokoladas akys, kumpa nosis, geidulingos lūpos, tamsūs tankūs antakiai su paslaptingu nedideliu randu – sudarė darnią visumą ir veidas atrodė ne tik šiaip gražus.

      Džesis su Benu irgi nebuvo bjaurūs pažiūrėti. Ji tik galėjo įsivaizduoti, kaip šie trys išvaizdūs vyrukai kėlė ir taip gerą nuotaiką Naujojo Pietų Velso slidinėjimo trasose. Ji gerai žinojo, kaip ten šėliojama.

      Kai trečius metus studijavo verslą Sidnėjuje, kartu su universiteto slidinėjimo klubo nariais buvo slidinėti. Nuo Sidnėjaus sniegynai buvo vos už dienos kelio, bet ne tai buvo svarbu.

      Pabendrauti buvo svarbiau nei kartu slidinėti. Per tas žiemos atostogas visiems apsvaigo galvos pajutus laisvę nuo studijų, šeimos, taisyklių. Jeigu tada būtų sutikusi Semą, tikrai būtų juo susižavėjusi. Bet ji susipažino su kitu. O tas kitas keletą mėnesių ją taip skaudino, kad ji bematant grįžo prie paaugliškos svajonės – gero ir patikimo Džesio. Tas kitas jai pasėjo nerimą, dėl kurio jautėsi nejaukiai vien pagalvojusi apie pasimatymą su vyru, tokio pat nežaboto grožio kaip Semas.

      – Taigi, draugaujate ir su Benu, nežinojau. Mes išsiskirstėme kas sau kaip tik tuo metu, kai jūs trys susipažinote. – Jai šovė mintis. – Ak, dabar suprantu. Jūs Delfinų Įlankoje dėl šeštadienį rengiamų Beno ir Sendės vestuvių.

      – Taip, – patvirtino jis. – Nors aš ne iš tų, kuriems patinka vestuvės ir tas nereikalingas dėl jų kylantis šurmulys.

      Keitė išsitiesė visu penkių pėdų ir penkių colių ūgiu ir neva priekaištaudama įsisprendė rankomis į šonus.

      – Nereikalingas šurmulys? Nežinau, ar atleisiu už tokią pastabą, nes esu būtent šių vestuvių planuotoja.

      – Viešbučio administratorės pavaduotoja ir vestuvių planuotoja? Tikra devyndarbė.

      – Ačiū, priimu tai kaip pagyrimą, – atsakė ji. – Nuolatos turiu būti užsiėmusi. Ir noriu žinoti, kas aplinkui dedasi. Džesis sako, kad pati sau pasiskyriau būti Delfino Įlankos gyventojų verslo tarpininke.

      Ji bemat pasigailėjo šiuos žodžius ištarusi. Ir kam reikėjo paminėti Džesio vardą?

      Bet Semas tik nusijuokė.

      – Panašu, kad Džesis galėtų taip pareikšti. Matyt, esate geri draugai, kad liko už tai nenubaustas.

      – Mudu geri draugai, – patvirtino ji.

      Tokie ir turėtų būti. Dar vaikai jie pirmą kartą nerangiai pasibučiavo. Bet tai atsitiko ir vėl, kai prieš tris dienas ji paskatino senų laikų draugą užklaususi, kodėl jiedu taip retai bučiuojasi. Ši paskata turėjo visai nekokių padarinių.

      – Tai, ką Džesis sako, tikra tiesa, – tęsė ji. – Jis vadina mane Parker Šniukštinėtoja. O aš sakyčiau, kad tai sveikas smalsumas ir noras žinoti, kas dedasi.

      – Manau, ši savybė būtina turint tiek įvairiausios veiklos, – pasakė Semas.

      – Ačiū, ir aš taip manau. Dabar man ypač svarbu žinoti kiekvieną smulkmeną, nes Beno vestuvės, ak… – ji pavaizdavo raunanti sau plaukus, – …tik už šešių dienų. – Ji mintyse perbėgo svečių sąrašą. – Gerai pagalvojusi prisiminiau, kad svečių sąraše yra Semas. Ketinau Beno paklausti, kas jis. Nieko apie jį nežinojau – hm, turiu omenyje jus.

      Padrąsindamas jis išskleidė į šonus rankas.

      – Nieko neslėpsiu. Klauskite, ko tik pageidaujate.

      Perspėdama ji pagrūmojo pirštu.

      – Taip nekalbėčiau