Antras kartas nemeluoja. Anna DePalo

Marisa pajuto stiprų netekties skausmą, bet iškart užgniaužė šį jausmą. Įlipusi į automobilį, ji pastebėjo susirūpinusį vyro žvilgsnį. Jau pajudėjusi iš vietos, dirstelėjo į užpakalinio vaizdo veidrodėlį. Jis vis dar stovėjo ant šaligatvio ir akimis lydėjo tolstančią transporto priemonę.

      Nereikėjo čia važiuoti. Bet ji privalo įkalbėti Koulą. Tikrai nesusitaikys su tokiu pažeminimu.

      – Regis, ir tau reikėtų pasikumščiuoti, – mestelėjo Džordanas Serengetis, gniauždamas bokso pirštines. – Galiu užleisti.

      – Tau ir taip labai pasisekė, niekšeli, – atsakė Koulas, sukiodamas galvą į visas puses ir norėdamas taip prasimankštinti. – Gali išlieti pyktį nukaudamas kokį netikėlį ledo ritulio arenoje.

      Džordanas vis dar žaidė Nacionalinėje ledo ritulio lygoje – šiuo metu atstovavo Naujosios Anglijos Aštriadančių komandai. O štai Koulas nebegalėjo tęsti karjeros dėl labai rimtos traumos.

      Bet kiekvieną kartą, kai Džordanas atvažiuodavo į Springfildą, jie susitikdavo bokso ringe. Koului tai buvo puikus būdas prasiblaškyti po nuobodžių treniruočių sporto salėje. Net dirbdamas statybų vykdytoju, jis stengėsi palaikyti gerą formą.

      – Artimiausias tris dienas nežaisiu ledo ritulio, – atsakė Džordanas, artėdamas prie Koulo su iškeltomis į viršų rankomis. – Tau tikrai reikėtų apsimauti bokso pirštines. Beje, nejaugi neturi jokios lėlytės, kuri padėtų atsipalaiduoti?

      Marisa Danieli yra tikrų tikriausia lėlytė, bet jis verčiau parduos sielą velniui, nei užmegs su ja artimus santykius. Deja, moteris netikėtai atsidūrė jo glėbyje ir jis šitą dažnai prisimindavo.

      Boksininko pirštine palietęs šalmą, Džordanas išsišiepė iki ausų.

      – Ak, taip. Jau buvau pamiršęs. Vikė išmainė tave į kažkokį sporto agentą – koks, sakei, jo vardas?

      – Selas Piaca, – atsakė Koulas ir nestipriai niuktelėjo Džordanui kumščiu.

      – Jau prisiminiau. Saliamis Pica.

      Koulas piktai atkirto:

      – Vikė manęs į nieką neišmainė. Ji tiesiog…

      – Pavargo – juk tu nesugebi įsipareigoti.

      Koulas trenkė Džordanui dešiniąja ranka.

      – Ji ir nenorėjo ilgalaikių įsipareigojimų. Vikė puikiai tiko trumpam romanui. Štai ir viskas.

      – Manau, ji prisiklausė apie tave apsčiai gandų ir nusprendė, kad metas sprukti.

      – Kaip jau sakiau, nė vienas neliko įskaudintas, – du vyrai toliau kumščiavosi bokso ringe, nekreipdami dėmesio į sporto salės triukšmą.

      Net vėlyvą trečiadienio vakarą Džimio sporto salėje virte virė darbas. Patalpose buvo gana vėsu, tačiau vis tiek galėjai justi prakaito kvapą, girdėti sunkumus kilnojančių stipruolių riksmus.

      Džordanas pasuko kaklą į šoną.

      – Žinai, mama trokšta, kad pagaliau vestum ir surimtėtum.

      Koulas sugriežė dantimis.

      – Ji taip pat norėtų, kad tu kaskart nerizikuotum savo dantimis ledo ritulio arenoje. Bet juk to nebus.

      – Tegu puoselėja viltį, kad bent jau Rikis pasikeis, – mestelėjo Džordanas, turėdamas omenyje vidurinį jų brolį. – Kažin kur jis šiuo metu yra?

      – Filmavimo aikštelėje. Kažkur Italijoje, Rivjeroje. Pats minėjo.

      Koulo ir Džordano brolis dirbo kaskadininku – o tai reiškia, kad kiekvieną dieną rizikuodavo savo gyvybe. Be galo kantri motina mėgo skųstis, kad augindama tris sūnus ir vieną dukterį kaip reikiant prisikankino. Žinoma, ne kartą kuris nors sūnų buvo susilaužęs kaulus, tačiau Kamila Serengeti apie jų nuotykius žinojo tikrai ne viską.

      – Tai reiškia, kad jis ten, kur knibždėte knibžda paparacų, – bambėjo Džordanas. – Esu tikras, kad į kadrus su Rikiu paklius bent viena patraukli aktorė.

      – Mama nori, kad Mija bent trumpam sugrįžtų. O juk ji Niujorke, – vienintelė brolių Serengečių sesuo siekė dizainerės karjeros, taigi, tik Koulas visą laiką būdavo Velsdeile.

      – Koulai, žinau, būti vyriausiu broliu nelengva, – pradėjo Džordanas, lyg perskaitęs slapčiausias Koulo mintis, – bet turi pripažinti – iš visų mūsų geriausiai tinki į generalinio direktoriaus pareigas.

      Koului patyrus sunkią traumą, jo tėvą Seržą ištiko stiprus širdies smūgis. Tuomet Koulas perėmė Serengečių šeimos verslą į savo rankas ir iki šiol neapleido generalinio direktoriaus bei statybos darbų vykdytojo pozicijų.

      – Tai nėra taip jau sunku, – atkirto jis. – Kažkas turi tai padaryti.

      Koulas pasinaudojo proga ir stipriai smogė Džordanui dešiniąja ranka. Velniai rautų, vyras džiaugėsi, kad gali atsikratyti įtampos bent jau bokso ringe. Labai mylėjo brolį, todėl nepavydėjo jam sėkmės. Būtų šlykštu. Nors Džordanas sėkmingai tęsė ledo ritulininko karjerą, o jo paties šlovės dienos jau praeityje. Be to, jaunėlis turėjo daug daugiau laisvės kasdienybėje.

      Senasis Serengetis tikėjosi, kad bent vienas sūnus susies gyvenimą su šeimos verslu. Pasirodo, tai buvo lemta padaryti Koului.

      Jis daugybę paauglystės vasarų praleido statybų aikštelėje, todėl puikiai išmanė šio verslo subtilybes. Visgi nesitikėjo, kad sporto karjera baigsis taip greitai, ir teks iš paskutiniųjų stengtis, kad būtų išlaikyta šeimos vienybė ir finansinis stabilumas. Po Seržo širdies smūgio Serengečių korporacijai atėjo ne pačios geriausios dienos, todėl Koulas iš visų jėgų dirbo, kad tai pasikeistų.

      Kad ir kaip viskas susiklostytų, artimiausiu metu Koulas tikėjosi pasirūpinti savimi. Net jei jo ateitis nekybotų ant plauko, vis tiek norėtų investuoti ir įkurti nuosavą verslą. Ko gero, tai būtų susiję su sportu. Žinoma, jį ne ką mažiau viliojo ir trenerio karjera.

      – Vis dar nepasakei, kodėl tavo tokia prasta nuotaika? – paklausė Džordanas, lyg jie nebūtų bokso ringe ir nemėgintų vienas kitam suknežinti kaulų.

      Koulas susimąstė – kokiais žodžiais apibūdinti Marisą? Po netikėto jųdviejų sutikimo jautėsi taip, lyg į padus jam būtų pripilta švino. Jis – kūrėjas, o Marisa yra įgudusi naikintoja. Ji moka tik griauti. Tikra ragana.

      – Šiandien statybų aikštelėje išdygo Marisa Danieli.

      Džordanas atrodė sumišęs.

      – Iš vidurinės mokyklos, – patikslino Koulas. Tuomet nuo Džordano veido dingo pikta mina.

      Nors broliai baigė skirtingas mokyklas, Džordanas pažinojo Marisą. Juk ji Koulo gyvenime pasėjo tiek įtampos – ir dar jam besimokant paskutinėje vidurinės mokyklos klasėje. Visi Serengečiai žinojo, kas yra Marisa Danieli. Ši moteris buvo ypač liūdnai pagarsėjusi.

      – Patrauklioji Lola Danieli? – kilstelėdamas lūpų kampučius paklausė Džordanas.

      Koulas niekada nemėgo šios pravardės – net prieš tai, kai pats ėmė laikyti Marisą Danieli vidurinės mokyklos Lolita, atvedusia jį į pražūtį. Marisa šią pajuokiamą pravardę įgijo dar mokykloje, nes jos apranga ir elgesys buvo tikra seksualumo priešingybė.

      Koulas niekam nepasakojo apie aistringą seksą su Marisa. Jo broliai būtų sukurpę bjaurią istoriją apie apkiautėlės ir sportininko romaną. Aplinkiniai žinojo tik tiek, kad Marisa pergudravo Koulą – ji išdavė mokyklos direktoriui didžiulę paslaptį. Padarė tai taip lengvai, kaip įgudęs ledo ritulio žaidėjas paleidžia pergalingą įvartį.

      Daugelį