Antras kartas nemeluoja. Anna DePalo

mokyklai įrengs įmonė JM konstrukcijos.

      Koulas suspaudė lūpas. Marisa iškrėtė dar didesnę kiaulystę, nei kviesdama į pagalbą Džordaną.

      Atsižvelgiant į tokių kompanijų kaip Serengečių ir JM konstrukcijos darbus, sporto salės statyba yra menkas laimikis. Bet tokiu darbu JM konstrukcijos pritrauks žiniasklaidos atstovų dėmesį.

      Po galais. Konkurentų kompanija per pastaruosius kelis mėnesius du kartus nurungė Serengečius. Abi statybos įmonės veiklą vystė Naujojoje Anglijoje, nors kartais statomi objektai būdavo labai nutolę. Seržo pageidavimu Seregenčių konstrukcijų centrinis biuras buvo įkurtas Velsdeile, nors filialus jie turėjo Bostone ir Portlande, Meino valstijoje.

      – Iš kur sužinojai? – neatlyžo Koulas.

      – Iš vyrų bare Gauk ir šauk. Jei dažniau ten apsilankytum, ir tu išgirstum šviežiausias naujienas. Pamėgink.

      – Ten vyksta daug svarbių dalykų, – Koulas prisiminė, kad būtent tame bare Marisa sužinojo, kur rasti savo buvusį vaikiną.

      – Gėrimai neblogi, o moterys lankytojos tiesiog pasigėrėtinos.

      – Keista, kad nematei ten Marisos.

      Džordanas iš dubens išsitraukė atvėsusį virtinuką ir susigrūdo į burną.

      – Ji nepanaši į tokią, kuri nuolat lankytųsi sportininkų pamėgtuose baruose.

      – Daug ko apie ją nežinai.

      Brolis nurijo kąsnį ir šyptelėjo.

      – Net neabejoju.

      – Džordanai.

      – Šiuo pokalbiu tik tempiau laiką. Neseniai man buvo užduotas klausimas, ką ruošiuosi reklamuoti, o aš pasakiau, kad galiu skirti laiko nedidelei Peršingo mokyklos reklamai. Paklausiau, ar ką nors tai domintų.

      – Stengiesi įsiteikti Marisai? – pašaipiai paklausė Koulas.

      Džordano žvilgsnyje atsispindėjo šypsena.

      – Taip ir žinojau, kad nenori prisidėti renkant labdarą. O jei tai būčiau padaręs aš, būtum suknežinęs man makaulę.

      – Būtent.

      – Tiesą sakant, man jos gaila. Tam, kad priviliotų įžymybę, ji buvo pasirengusi susigrumti net su tavimi.

      – Ji žino, ką daro.

      – Dabar Marisa atrodo nuostabiai. Ir jos tikslas mažų mažiausiai yra kilnus.

      – Taip, – kieno pusėje yra Džordanas?

      – Prisimeni Dženkinsą? Jis baigė mokyklą pora metų vėliau už tave ir kurį laiką žaidė jaunių komandoje.

      – Prisimenu.

      – Jis sakė, kad JM konstrukcijos sporto salės statybų konkursą laimėjo nelegaliai. Dženkinsui pasirodė keista, kad pasakoju komandos draugams apie labdaros rinkimą. Jis pagalvojo, kad elgiuosi labai kilniai, norėdamas padėti JM konstrukcijoms.

      – Tai jau taip, – Koulas vos neprunkštelėjo. – Tau vis dar gaila Marisos?

      Toji moteris apsukresnė už daugelį patyrusių sukčių.

      Džordanas gūžtelėjo pečiais.

      – Galbūt ji nė nenutuokia, kaip buvo įgyvendintas konkursas.

      – Pamatysime. O jei ne, išsiaiškinsiu pats.

***

      Gyvenimas pilnas pirmų kartų – kai kurie jų malonūs, kiti ne. Koulas buvo pirmas Marisos partneris, o dabar suteikė jai dar vieną pirmą galimybę. Moteris įžengė į Serengečių konstrukcijų būstinę – to anksčiau nebuvo dariusi.

      Centrinis biuras buvo įrengtas pačioje raudonų plytų pastato, kuriame kadaise veikė gamykla, viršūnėje, prekybinės Velsdeilo miesto dalies pakraštyje. Įmonės tinklalapyje buvo rašoma, kad šis pastatas buvo renovuotas prieš dvidešimt metų Seržo Serengečio užsakymu ir tapo moderniu verslo kompleksu. Daugelį metų Marisa manė, kad niekada negalės įžengti vidun, bet štai dabar gavo asmeninį Koulo Serengečio kvietimą. Gyvenimas dažnai pateikia staigmenų.

      Aišku, Marisai paskambino Koulo padėjėja. Bet ji tai priėmė kaip ženklą, kad pamažu vyras švelnina savo poziciją. Marisa puoselės viltį, kad ir kokia menka ji būtų. Ji neturėjo atsarginio plano. Nė nemėgino susisiekti su Džordanu Serengečiu, nes Peršingui reikia tik šios mokyklos absolvento. Be to, buvo įsitikinusi, kad Koulas neleistų broliui jai padėti.

      Atsidūrusi vestibiulyje, Marisa stengėsi nuslėpti baimę, kurią sukėlė prabangus stiklo ir chromo derinys – pinigų ir galios ženklas. Užkilusi į viršutinį aukštą, lengviau atsikvėpė – Serengečių biuras buvo erdvus ir šviesus. Sienos, dekoruotos pilkais ir smėlio spalvos tonais, atrodė šaltos ir nejaukios. Registratorė pakvietė ją užeiti, padėjo nusivilkti paltą ir palydėjo prie kabineto pačiame koridoriaus gale.

      Priėjus prie atidarytų kabineto durų, Marisos širdis ėmė pašėlusiai plakti. Būtent tą akimirką jos ir Koulo žvilgsniai susitiko. Vyras stovėjo prie didžiulio L raidės formos stalo.

      Trumpam stojo tyla. Marisa, sukaupusi visą drąsą, įžengė į kabinetą. Ji dėvėjo smėlio spalvos dalykinį kostiumėlį, tačiau dabar pasijuto tik paprasta silpna moterimi. Koulas vilkėjo mėlynos spalvos kostiumą ir ryšėjo margą kaklaraištį. Tai buvo dar vienas ledo ritulininko uniformos variantas – po šalmo ir džinsų statybų aikštelėje – visgi ne ką mažiau įspūdingas.

      – Atrodai išsigandusi, – tarė Koulas. – Bijai trečiojo padavimo?

      – Juk tu nežaidi beisbolo.

      – Tau pasisekė.

      – Nebūtum kvietęs pas tave ateiti, jei žadėtum sumalti mane į miltus.

      – Galbūt esu sadistinių polinkių turintis šunsnukis, norintis, kad dar kartą sumokėtum už savo nuodėmes.

      Marisa suspaudė lūpas, kad garsiai nerėžtų savo nuomonės. Koulo kabinete nebuvo jokių asmeninių daiktų, nė nuotraukėlės. Patalpa atrodė taip pat paslaptingai kaip ir jos šeimininkas. Marisa svarstė, ar šis kabinetas anksčiau priklausė Seržui, ar Koulas tiesiog vengė atminimo ženklų ir kitų jaukumą kuriančių detalių.

      Koulas nusišypsojo, tačiau Marisa to net nepastebėjo.

      – Planas toks, mieloji. Serengečių konstrukcijos įrengs sporto salę. Neuždavinėk jokių klausimų. Nenoriu girdėti paistalų, kad statybų konkursą laimėjo tarybos nario draugas.

      – Ką pasakei?

      – Nustebai, ką? – klastingai paklausė Koulas. – Aš irgi. Buvau ne juokais įtūžęs, kai sužinojau, kad tu nori, kad reklamuočiau kitos statybų kompanijos atliktą darbą. Ir ne bet kokios, o mūsų pagrindinių konkurentų. Jie nukniaukė mums iš panosės du projektus. Pasirodo, esi labai gudri.

      – Esu tikra, kad sporto salė atitiks visus reikalavimus. Pas mus jau viešėjo inspektoriai, – atkirto ji.

      – Reikalavimai tau turėtų rūpėti mažiausiai.

      Marisa pasijuto taip, lyg būtų atsidūrusi tarp dviejų besivaržančių grupių. Pasirodo, ji žino ne viską, ką turėtų.

      – Nesuprantu, apie ką čia šneki. Koks dar tarybos nario draugas?

      Koulas akimirką įdėmiai žvelgė Marisai į veidą.

      – Tai reikštų, kad jie neleidžia mokytojai įsitraukti į svarbias diskusijas. Ar teko dalyvauti mokyklos tarybos posėdyje?

      Ji papurtė galvą.

      – Susitikimai turėtų būti vieši, nes juose padaroma daug nesąžiningų susitarimų.