Istorija apie meilę. Kandy Shepherd

žurnalistė? – paklausė suintriguotas užuominų apie žurnalą.

      Endė papurtė galvą.

      – Mano specialybė – interjero dizainerė. Bet prasidėjus ekonomikos krizei teko ieškotis kito darbo ir galiausiai tapau gyvenimo būdo žurnalo interjero dizaino skilties redaktore. Pristatydavau interjerus ir produktus, mėgavausi darbu. Eliza ir Džema taip pat dirbo žurnale. Džema redagavo maisto skiltį, o Eliza dirbo leidybos skyriuje. Prieš šešis mėnesius pranešė, kad žurnalas uždaromas, ir mes netekome darbo.

      – Turėjo būti didelis šokas.

      Kai būdamas aštuoniolikos Dominykas pradėjo pardavinėti nekilnojamąjį turtą, kiekvieną dieną baiminosi prarasti darbą. Ta baimė ir buvo jo sėkmės pamatas. Būtent ji varė į priekį kurti ir plėsti nuosavą verslą. Neturėdamas pinigų, jis ir vėl būtų tik neturintis nuolatinės gyvenamosios vietos Nikas Hantas, o ne Dominykas Hantas iš Vokliūzo, vienos išskirtiniausių vietų Australijoje.

      – Neturėjo būti šokas, – tarė Endė. – Žurnalus nuolatos uždaro. Tai profesinė rizika. Bet kai tai iš tikrųjų nutinka, kai vieną minutę turi darbą, o kitą jau ne… Tai… dvasiškai palaužia.

      – Labai gaila.

      – Neleidau sau ilgai liūdėti, – Endė gūžtelėjo pečiais.

      – Neblogas šuolis nuo darbo žurnale prie renginių organizavimo verslo. – Nepatyrimas šiame versle galėjo reikšti, kad Ketvirtoji Renginių Organizatorė gali iškeliauti kartu su prieš tai buvusiomis trimis. Jis ir pats nustebo, kaip ši mintis nuliūdino.

      – Taip gali atrodyti iš šalies, bet išklausyk mane, – tarė ji su ryžtingu spindesiu akyse. Jei kuri kita organizatorė būtų taip pasakiusi, jis tik būtų mestelėjęs žvilgsnį į laikrodį. Šią jis buvo pasirengęs išklausyti. Jam tikrai buvo įdomi jos istorija.

      – Darbo vietas turėjome atlaisvinti nedelsdamos ir pastato apsaugos darbuotojai iškilmingai išlydėjo mus pro paradines duris. Dar ištikti šoko visi atleistieji susirinkome kavinukėje ir svarstėme, ką daryti toliau. Žurnalo redaktoriaus pavaduotoja paklausė, ar negalėtume suorganizuoti jos seseriai aštuoniolikto gimtadienio šventės. Iš pradžių atsisakėme manydamos, kad ji juokauja. Bet vėliau pasvarstėme – tai tarsi didelė žurnalo fotosesija, kuri apima ir interjero dekoracijas, ir maistą. Juk tokias rengdavome žurnalo reklamoms. Suvokėme, kad visos trys nusimanome apie vakarėlių organizavimą kur kas daugiau nei kas kitas.

      – Nes juos mėgote?

      – Tikrai, – ištarė Endė su šypsena, kuri priminė, kaip smagu būdavo kartu linksmintis. – Visos trys turėjome daug žinių ir įgūdžių tobulam vakarėliui surengti.

      – Ar galėtum tiksliau papasakoti?

      Ji pakėlė rodomąjį pirštą oranžine spalva nulakuotu nagu.

      – Pirma. Aš atsakinga už idėjas ir vizualizacijas. Puikiai sugalvoju temas, atrenku dekoracijas ir suplanuoju. – Pakilo antras pirštas. – Antra. Džema yra mokyta virtuvės šefė. Ji nusimano apie maistą, o tai vienas svarbiausių vakarėlio aspektų, tiek gaminant pačiam, tiek ieškant geriausių virtuvės šefų.

      Jai sunkiai sekėsi išlaikyti trečią pirštą tiesų, todėl pakeitė jį mažuoju.

      – Trečia. Eliza puikiai tvarkosi su finansais, sutartimis, pardavimais ir yra puiki vynų ekspertė.

      – Ir tada nusprendėte imtis verslo kartu. – Jos versli dvasia sužavėjo Dominyką.

      Endė taip staigiai pasuko galvą, kad net suskambėjo dideli lanko formos auksiniai auskarai.

      – Dar ne tada. Tik sutikome surengti aštuoniolikto gimtadienio vakarėlį ir ieškojomės darbo žurnaluose ir reklamos agentūrose.

      – Tai ar pavyko? – klausdamas jis prisiminė savo aštuonioliktą gimtadienį. Jo niekaip nepaminėjo – tik džiūgavo, kad pagaliau tapo pilnametis ir jo jau niekada nesugrąžins į namus, kurie buvo virtę tikru pragaru. Be to, tai buvo amžius, kai jis galėjo būti teisiamas kaip suaugęs už įstatymo pažeidimą. Tačiau tuo metu gatvių peštynės jau buvo praeityje.

      – Žinoma, buvo keletas nesklandumų, bet apskritai tai buvo didelė sėkmė. Sukaktuvininkė lankė prabangią privačią mokyklą. Mergaitėms ir jų tėvams patiko aukštakulnių batelių tema vakarėliui. Vienas aštuoniolikto gimtadienio vakarėlis vedė prie kito, ir netrukus tėvai rikiavosi, kad suorganizuotume jų vaikams šventes.

      – Ar vaikų gimtadieniams skiriama daug pinigų? – jam nereikėjo to teirautis, bet buvo smalsu. Labiau domino viskas apie ją nei apie vakarėlius.

      – Gal juokauji? – ji kilstelėjo antakius. – Kalbame apie labai turtingas šeimas, gyvenančias rytiniuose priemiesčiuose ir šiaurinėje pakrantėje. Kalbame apie žmones, mėgstančius pasirodyti.

      Dominykui patiko stebėti jos veido išraiškas, rankų judesius.

      – Netgi surengėme gimtadienio vakarėlį keturmečiui, biudžetas buvo tūkstančiai dolerių.

      – Šitiek pinigų keturmečiui? – Jis niekada niekaip nebuvo susidūręs su vaikais, išskyrus anonimines aukas vargstantiems. Jau seniai atsisakė svajonės turėti savo vaikų. Tiesą sakant, buvo atsiribojęs nuo bet kokio šeiminio gyvenimo.

      – Nori tikėk, nori ne.

      Endė Niuman jam pradėjo patikti – ir kaip nepatiktų bet kuriam vyrui? Bet jis dar turėjo įsitikinti, ar ji turi patirties surengti labdaros vakarą. Iki šiol jam pavyko aukoti nepastebėtam, taigi dabar dėmesys bus nukreiptas į jį. Jei jau pasiryžo surengti vakarėlį, tai turi būti velniškai geras vakarėlis.

      – Tai kada gi jūs iš tikrųjų pradėjote verslą?

      – Mūsų vis prašė surengti vakarėlį po vakarėlio. Ne tik vaikams, suaugusiesiems – taip pat. Trisdešimtmečio, keturiasdešimtmečio, netgi devyniasdešimtmečio progomis. Tai tapo tarsi sniego rutuliu, kuris riedėdamas vis didėjo. Bet mes vis dar laikėme tai papildomu uždarbiu, kol žmonės pradėjo siūlyti įkurti nuosavą renginių organizavimo įmonę.

      – Labai daug naujų įmonių bankrutuoja, – negalėjo neįspėti Dominykas, bet Endės veidas neparodė, kad ji įsižeidė.

      – Žinome. Eliza atliko rinkos analizę. Bet kai viena viešųjų ryšių agentūra, kurioje dirbau kaip laisvai samdoma darbuotoja, paprašė surengti įmonės vakarėlį ir produkto pristatymą, įplaukėme į naujus vandenis. Tada ir nusprendėme įkurti įmonę.

      – Drąsus žingsnis. – Kitados jis taip pat nebijojo žengti drąsių žingsnių ir dauguma jų atsipirko su kaupu. Todėl Endė jam dar labiau patiko.

      Endė palinko į priekį. Taip arti, kad jis matė, kokios šiltos ir mielos jos akys. Neprisiminė kada nors sutikęs kitą žmogų tokiomis ryškiai žaliomis akimis.

      – Nuomojamės patalpas pramoniniame Aleksandrijos rajone ir mums puikiai sekasi. Bet turiu prisipažinti, kad neteko organizuoti tokios didelės šventės. Tačiau to norime. Mums to reikia. Įveiksime visas kliūtis, kad tai būtų geriausias iki šiol surengtas labdaros vakaras.

      Ketvirtoji Renginių Organizatorė dėl nuoširdumo ką tik užsidirbo dar kelis pliusus.

      – Entuziazmo netrūksta. Bet ar užteks profesinės patirties? Ar gali užtikrinti, kad atliksi darbą ir tai padarysi nepriekaištingai?

      Tos nuostabiai žalios akys nė nesumirksėjo.

      – Taip. Žinoma. Gali neabejoti. Nors mes tik trys, turime kokį milijoną pažinčių visame Sidnėjuje. Virtuvės šefai, dekoratoriai, floristai, muzikantai, aptarnaujantis personalas. Jei pačios ko nors negalime, randame, kas tai padarys. Nė viena iš mūsų nebijome sunkaus darbo. Ir su didžiausiu malonumu įveiksime šį iššūkį.

      Dominykas