Kylantis karštis. Regina Kyle

atsigręžė su buteliuku skaidraus skysčio ir žengė artyn, it liūtė prie savo aukos. Ar tai kažkoks aliejus? Nejaugi ji ruošėsi…

      – O kaip tu manai? Kad galėčiau tave sušlapinti. Užsičiaupk ir išsiskėsk.

      Velnias.

      Tarsi su šautuvu artindamasi su buteliuku vandens ir glicerino, Aivė Nelson stengėsi išlikti ori ir profesionali, tačiau tai buvo nelengva – Keidas Hardestis visame savo gražume buvo daug karštesnis, nei ji įsivaizdavo. O ji mėgo įsivaizduoti.

      Sustojus priešais, jos kojos kaipmat tapo vaškinės, ranka su buteliuku nusviro ir ji sunkiai nurijo seiles. Staiga pasijutusi nepatogiai, laisva ranka pasitaisė marškinėlių kraštą, stengdamasi paslėpti savo kreidos baltumo odą.

      Baik. Tai kas, kad nesi liauna it smilga, juk nebesi ir stora karvė.

      Aivė tvirtai suspaudė buteliuką, kad šis net subraškėjo, ir susitvardė. Juk jai teko fotografuoti galybę modelių ir liesti dailiausius kūnus, tad Keidas neturėjo būti išimtis.

      Vis dėlto buvo. Juk jis buvo jos pirmoji meilė, apie kurią ji prirašė daugybę dienoraščio puslapių, nors šis visuomet laikė ją kvaila geriausio draugo seseria, su kuria buvo galima retkarčiais pajuokauti.

      – Tai kaip, pradėsime? – Tas berniukas suaugo ir virto tikru vyriškumo įsikūnijimu, su raumenimis ir plačia, įdegusia krūtine. Ilgametės treniruotės mokyklos ir koledžo sporto komandose bei ugniagesio darbas padėjo jam išpuoselėti nuostabų kūną. Ak, tie pūpsantys rankų ir stangrūs pilvo raumenys, stiprios šlaunys ir atletiškos kulkšnys. Po galais, net jo pėdos atrodė seksualiai, tad ką jau kalbėti apie tai, ko nesugebėjo paslėpti toji vargana klubjuostė…

      Aivei net pašiurpo oda.

      Tai jau tikrai pradėsime.

      – Žemė kviečia Aivę. – Keidas nusibraukė medaus spalvos plaukų kuokštą nuo kaktos. Jo nuostabios žydros akys ilgomis blakstienomis nebūtų padariusios gėdos net moteriai. – Baigiu nušalti užpakalį.

      Aivė žvilgtelėjo į vyro pasturgalį: ne, šis vis dar buvo savo vietoje.

      – Išjungsiu oro kondicionierių. – Ji kuo nerūpestingiau nužingsniavo prie termostato.

      Puiku. Ir taip jautėsi sukaitusi, o dabar rizikavo tiesiog užsiliepsnoti.

      Kodėl Henkas susižeidė nugarą? Ir kodėl ji pasisiūlė pagelbėti? Juk buvo grįžusi vos savaitę ir turėjo rūpintis tėčio sveikata, o ne varvinti seilę, nužiūrinėdama apsinuoginusius ugniagesius. Ypač mokyklos draugus.

      Na, ši fotosesija buvo paskutinė. Po jos Aivė žadėjo grįžti į tėvų šiltnamius ir rūpintis tėčio vaistais ir dieta, ir nebesijaudinti dėl vaikystės bičiulio ir kitų buvusių bendramokslių.

      – Geriau? – Aivė atsisuko į savo modelį su Bilbu rankose. Keido glostomas, katinėlis ėmė garsiai murkti iš malonumo.

      O, taip, Henkas pabaigai paliko geriausią.

      – Atleisk. – Nekalta Keido šypsena atėmė jai kvapą. – Jis atrodė vienišas.

      – Tikrai nenori jo pasilikti?

      – Ne, kaip jau minėjau, man labiau patinka šunys.

      Aivė nužvelgė laimingą gyvūnėlį glėbyje.

      – Panašu, kad Bilbas linkęs su tuo nesutikti.

      – Esu įsitikinęs, kad jį netrukus priglobs kokia šeimyna su vaikais, kurie jam negailės dėmesio.

      Keidas neklydo, kačiukai ir šuniukai tiesiog graibstyte išgraibstomi iš prieglaudos, tačiau suaugusiems gyvūnams sekėsi prasčiau. Aivė pati būtų mielai vieną priglobusi, tačiau tam trukdė nuolatinės kelionės. Bet Keidas…

      – O ką pasakytum apie suaugusį gyvūną? Prieglaudoje jų pilna ir niekas jų nenori.

      – Gal ateityje. Dabar esu užimtas darbu… ir kitais dalykais.

      – Pavyzdžiui, ta pardavėja? – Aivė kaipmat pasigailėjo paklaususi. Juk neturėjo teisės šitaip pavydėti. Keidas buvo jaunas, laisvas ir labai patrauklus vyras, tad galėjo susitikinėti, su kuo tik panorėjęs.

      Gaila, kad ne su ja. Na, ką gi. Toks gyvenimas, bus tų vyrų ir panašiai.

      – Čia fotosesija ar ispanų inkvizicija? – švelniai šyptelėjo Keidas. – Maniau, kad Geibas profesionalus tardytojas.

      – Prašyčiau. – Ji nužingsniavo prie trikojo ir patapšnojo savo „Nikon D3“. – Gal mano brolis ir nepakartojamas teisininkas, tačiau objektyvas taip pat puikiai sugeba atskleisti tikrą tiesą.

      – Gal pradėkime? – Keidas nukreipė žvilgsnį į butelį jos rankoje. – Tai žadi jį panaudoti, ar ne?

      Ji žengtelėjo atgal ir pasistengė kuo objektyviau įvertinti savo modelį. Tirdama, kaip šviesa paryškino ištreniruotus raumenis, auksinių plaukų takelį iki bambos ir dailų V formos šešėlį po klubais, Aivė net prikando lūpą ir pritariamai sulinksėjo galva.

      – Ne. – Ji pastatė buteliuką ant žemės ir, nukėlusi fotoaparatą nuo trikojo, nuėmė objektyvo dangtelį. Keidas buvo tikras Amerikos gražuolis, visų moterų svajonė, jam nereikėjo jokių slaptų fotografų triukų. Ši fotosesija žadėjo būti kitokia, drąsi.

      Tikra…

      – Apsisuk.

      – Ką?

      – Girdėjai mane. Apsisuk. Ir pasidėk Bilbą ant peties.

      Jis paklausė ir, apsisukęs, užsikėlė kačiuką ant peties.

      – Nori pagauti mano gerąją pusę?

      – Panašiai. – Aivė įjungė fotoaparatą ir pažvelgė pro objektyvą. – Puiku. Dabar pasižiūrėk į Bilbą.

      Keidas nerangiai atsisuko į gyvūną.

      – Atsipalaiduok. – Aivė nuleido fotoaparatą. – Paglostyk jį, pasikalbėk su juo.

      Jis pakasė kačiuko tarpausį.

      – Ką man jam sakyti?

      – Bet ką. – Ji pakėlė fotoaparatą, stengdamasi sutelkti dėmesį į Keido ir gyvūno bendravimą, o ne stangrų vyro užpakalį. – Papasakok jam, koks jis mielas, pasidalyk paskutiniu savo nuotykiu, padeklamuok „Eglutę skarotą“ – tiesiog pasilinksmink.

      – Girdėjai, mažyli? – Jis paglostė kačiuko nugarą ir švelniai timptelėjo uodegytę. – Mudu turime linksmintis.

      Bilbo murkimas pagarsėjo ir jis kyštelėjo rausvą liežuvėlį, kad palaižytų apšepusį Keido smakrą. Šis atsitraukė ir nusijuokė, nušvisdamas milijono vatų šypsena, suteikusia jam dar daugiau grožio.

      – O, Dieve, tai tobula. – Aivė spragsėjo fotoaparatu, stengdamasi užfiksuoti kiekvieną akimirką. – Tęsk. Tavo dėka, kalendorių šluote iššluos nuo lentynų.

      Likusią valandą Aivė jį statė, sodino, guldė ant dulkėto minkštasuolio, rasto kabinete. Žinoma, kas kartą prisilietus pakelti ar nuleisti jo ranką ar koją, ją nutvilkydavo karštis.

      Ką padarysi, toks darbas.

      Taigi. Tai kodėl joks kitas jos fotografuotas modelis – ne ką prastesnės už Keido figūros – niekada nevertė jos širdies plakti sparčiau, odos dilgčioti ir trokšti daugiau nei trumpo prisilietimo?

      Laimei – o gal nelaimei – laikui bėgant jai reikėjo liesti vis rečiau, nes Keidas atsipalaidavo ir ėmė pozuoti kaip tikras profesionalas. Bilbas taip pat elgėsi lyg būtų sutvertas tokiam darbui.

      Jiedu buvo puiki