Už jokius pinigus. Catherine Mann

e>

      Pirmas skyrius

      Jo rankos glostė jos nuogą nugarą, tirpdydamos malonia stiprios glamonės šiluma.

      Norėdama užgniaužti kylančią gėdingą dejonę Bela Hadson prikando lūpą. Sunkiai, bet susivaldyti pavyko. Kol Henris darė stebuklus su aliejumi išteptu jos kūnu, Belai teko pasitelkti visą Holivudo aktorystės praktiką, kad iš lūpų neišsprūstų nė garselio.

      Tirpstančiais raumenimis ji panardino kaktą dar giliau į galvai skirtą masažo stalo atramą. Kvapų terapijai skirtų žvakių aromatas glostė jai šnerves, o prancūzų kalba atliekamos Kalėdų giesmės, persipynusios su vandenyno mūšos garsais, glamonėjo ausų būgnelius.

      Tikrų tikriausias karčiai saldus malonumas. Labai karčiai saldus.

      Dar praeitą savaitę Belos mulkis vaikinas, irgi aktorius, sutrypė jos širdį, todėl šešiasdešimt dvejų metų masažistas Henris kurį laiką veikiausiai bus vienintelis ją liesiąs vyras. Nuo šios minties jai ir vėl – oho! – ėmė mausti sprandą, saldaus atsipalaidavimo kaip nebūta.

      Norėdama apraminti sielą, Bela pasiėmusi mylimą šunelį Keksiuką spruko į Prancūziją ir apsistojo pajūryje įsikūrusiame Garrison Grande Marseille viešbutyje. Garrison viešbučiai puikiai išmanė svečių lepinimo meną, neįkyrėdami ir suteikdami jiems taip reikiamą ramybę.

      Be to, būdama kitoje Atlanto vandenyno pusėje Bela nerizikavo atsitiktinai sutikti Ridlį ar – dar blogiau – savo dėdę Deividą.

      Vyrai. Visi jie žiurkės. Na, išskyrus Henrį, kuris jai buvo per senas, be to, vedęs, tačiau, Dievas mato, įkaitintais upės akmenimis jos strėnoms darė stebuklingą poveikį.

      – Henri, ar judu su žmona laimingi? – Pro atramą galvai Bela žvelgė į sportinius Henrio batelius, kol šis išiminėjo akmenis ir dėliojo juos šalia jos brangiausiojo šunelio Keksiuko, ramiai snaudžiančio rožinės spalvos narvelyje.

      – Oui, panele Hadson. Mes su Monika esame labai laimingi. Po keturiasdešimties metų, trijų vaikų ir dešimties anūkų. Mano Monika vis dar graži.

      Henris ėmė taip gausiai lieti pagyras žmonai ir reikšti susižavėjimą savo šeima, kad Belai atrodė, jog tuoj uždus.

      Arba pasprings.

      Bela buvo įsitikinusi, kad Ridlis ją myli, tačiau galiausiai tas niekšas prisipažino tebuvęs užburtas filmo apie Antrojo pasaulinio karo metais užsimezgusią Belos senelių meilę istorijos, kurioje jie abu atliko pagrindinius vaidmenis. Bela buvo tikra, kad vienas kitą mylėjo ir jos tėvai.

      Klaidingas įsitikinimas. Antrasis taip pat.

      Belos motina buvo neištikima savo vyrui. Ji permiegojo su vyro broliu ir paaiškėjo, kad dėdė Deividas – tikrasis Belos tėvas. O du jos pusbroliai – pusiau broliai. Dieve švenčiausias, jos šeima gali puikiausiai pretenduoti į Džerio Springerio laidą.

      Tokio sielos skausmo negalėjo palengvinti net upės akmenys.

      Kambaryje nuaidėjo duslus pyptelėjimas. Po jo pasigirdo daugybė spragtelėjimų. Gal banginiai garsais atsiliepė į delfinų šauksmus?

      Henris užtraukė paklodę Belai iki pečių.

      – Panele Hadson, greičiau kelkitės!

      – Kodėl? – paklausė ji sunkiai susigaudydama, kas vyksta.

      Belos akys plačiai atsimerkė. Ji sumirksėjo mėgindama apsiprasti su blankiu apšvietimu ir pamatė, kad Henris stengiasi užtverti įėjimą ir neįleisti kažko, kas brovėsi į vidų.

      Kažko su fotoaparatu.

      Velniava. Velniava. Dabar jau visiškai prablaivėjusi Bela šoko nuo stalo ant grindų. Kojos susipynė paklodėje ir ji parkrito.

      – Paparacai. Bėkite! – sukomandavo Henris Belai mėginant vėl atsistoti ant kojų. – Bėkite. Ponas Garisonas didžiuojasi galėdamas apsaugoti klientų privatumą. Jis mane atleis. O tada mano žmona mane nudobs. Supykusi ji praranda sveiką nuovoką.

      Taigi tokia laiminga Henrio ir Monikos santuoka.

      – Kur, po galais, turėčiau bėgti? – paklausė Bela puldama tolyn nuo durų – ir fotoaparato – ir stengdamasi paklode prisidengti užpakalinę kūno dalį. Pribėgusi prie dygsniuoto rožinės spalvos Keksiuko narvelio, ji stvėrė jį už rankenos.

      Prasibrauti pro Henrį ir fotografą, kuris kiek įmanydamas stengėsi pakelti virš masažisto galvos fotoaparatą, nebūtų pavykę.

      – Širma, – sušvokštė Henris. – Pakelkite širmą. Už jos yra dar vienos durys. Sulaikysiu šį mėšlo gabalą, panele Bela.

      Nors Henrio rankos buvo stiprios, mūšio baigtis akivaizdžiai krypo fotografo naudai. Paparaco įsiveržimas tebuvo laiko klausimas.

      Vienoje rankoje gniauždama egiptietišką medvilnę, kitoje laikydama netikrais deimantais nusagstytą narvelį, Bela pripuolė prie antikinės širmos, ištapytos Monė stiliaus freskomis. Kaip Henris ir sakė, ten ji rado siaurą išėjimą, kurį puošė didelis raudonas dekoruotas lankas. Pasturgaliu stumtelėjusi užtvarą Bela išsmuko į lauką.

      Tada apsižvalgė po tuščią koridorių, išpuoštą kur kas mažiau nei kita viešbučio dalis. Vienos durys, ant kurių kabėjo lentelė su užrašu, buvo padabintos neįmantriais atostogų vainikais. Veikiausiai kai kuriuose kabinetuose dar bus viršvalandžius dirbančių darbuotojų, tačiau perspektyva ką nors sutikti Belai toli gražu neatrodė tokia bauginanti, kaip galimybė lėkti per erdvų, atvirą, krištolo sietynais nukabinėtą priimamąjį aukštomis lubomis, kuriame jos paklaikęs lėkimas lifto link atkreiptų į save visų dėmesį.

      – Na, gerai, Keksiuk, laikyk suspaudęs į kumščius savo letenėles, nes dabar tai bus.

      Jos mielas pūkuotas numylėtinis nusižiovavo.

      Bela nėrė į blausiai apšviestą koridorių, kuriame be antikinių meno dirbinių daugiau nieko nebuvo. Eidama pro mažytėmis, padrąsinančiai blyksinčiomis lemputėmis nukabinėtą Kalėdų eglutę Bela girdėjo dusliai į storą persišką kilimą tuksinčias savo basas pėdas. Priėjusi pirmo kabineto duris ji stabtelėjo.

      Užrakinta. Velniava.

      Eidama koridoriumi ji iš eilės paklebeno visas duris. Užrakintos. Dviguba velniava.

      Už nugaros pasigirdo aidas. Kažkas bėgo. Ji pažvelgė per petį ir…

      Spragt. Spragt. Spragt.

      Bela pernelyg gerai pažinojo į darbą paleisto fotoaparato garsą. Žemas, bet stambus fotografas akivaizdžiai bus įveikęs Henrį.

      Ji leidosi skuosti dar greičiau, o medžiaginis Keksiuko narvelis bumbsėjo jai į koją. Patirties, kaip nusikratyti spaudos atstovais, jai netrūko. Jau dvidešimt penkerius metus – nuo pat gimimo – Bela jautė spaudos susidomėjimą savo šeima.

      Iš nuotraukų auksiniais rėmeliais į ją keistai, su tariamu pasitenkinimu žvelgė viešbučio darbuotojai. Pasukusi už kampo ji pagaliau – taip, taip, taip – išvydo vos pravertas raudonmedžio duris. Viduje buvo tamsu. Tikriausiai tuščias kabinetas. Ji užsirakins jame ir išsikvies pagalbą.

      Sunkiai šnopuodama Bela įveikė paskutinius nuo įėjimo skiriančius žingsnius, įsmuko pro praviras duris…

      Ir atsitrenkė į tvirtą vyrišką krūtinę.

      Nors per vyriškio petį, dėkui Dievui, nebuvo permestas fotoaparatas, visgi tai buvo šiltas – ir didelis – vyro kūnas. Bela pakėlė žvilgsnį į jo ramias, pilkas akis. Net nepažvelgusi į oficialią nuotrauką prie durų ji žinojo, kas šis tamsiaplaukis milijardierius viengungis. Jau būdamas trisdešimt ketverių jis puikavosi daugumos geidžiamiausių sąrašuose. Emigrantas, blogas vaikinas, sudaužęs nemažai širdžių nuo Viduržemio jūros iki Pietinės pakrantės.

      Bela pateko į glėbį pačiam viešbučių magnatui Semui Garisonui.

      Semas žvelgė į įsibauginusias kino žvaigždės Izabelos Hadson akis.

      Kur, po galais, jos drabužiai?

      Semas buvo pratęs prie ekscentriško žvaigždžių liga sergančių klientų elgesio. Tačiau koridoriumi lakstanti vien paklode prisidengusi moteris? Šis tas naujo.

      Laukdamas,