Mūsų meilės miestas. Jessica Hart

title>

      Pirmas skyrius

      Žiniasklaidos zvimbesys

      Girdėjome, kad MediaOchre Productions švenčia gavusi pelningą Šešioliktojo kanalo užsakymą sukurti dokumentinį filmą apie romantikos pramonę. Įmonė viską slepia po devyniais užraktais, bet sklando gandų, jog rasta labai intriguojanti vedėjų pora.

      Stela Holt, kuri džiaugiasi žaibišku kilimu iš merginų ir žmonų lygos į pokalbių laidos vedėjas, sako esanti „sujaudinta“ kvietimo dirbti programoje, tačiau neišduoda, kas bus jos partneris.

      Kuždamas vienas vardas – ekonomisto Simono Valentino, kurio kritiška dokumentinė apybraiža apie bankų sistemą ir jos reikšmę patiems neturtingiausiems čia ir besivystančiose šalyse sužlugdė naują finansų mikroprojektą, reklamuotą pažangią naujovę milijonams žmonių visame pasaulyje. Valentinas, nenoromis tapęs įžymybe, pagarsėjo įžvalgomis apie pasaulinį nuosmukį ir tapo mąstančių visos šalies moterų idealu. MediaOchre šių gandų nepaneigia, bet ir nepatvirtina. Rolandas Ričardas, spalvingasis režisierius, neįprastai santūrus šiuo klausimu ir kol kas apsiriboja fraze „jokių komentarų“.

      – Ne, – pasakė Simonas Valentinas. – Ne, ne, ne, ne, ne. Ne.

      Klaros skruostai degė stengiantis išlaikyti linksmą šypseną. Per telefoną Simonas to nemato, bet ji kažkur skaitė, kad žmonės priima pozityviau, jei kalbėdamas šypsaisi. Tačiau Simono Valentino tai neveikia.

      – Sunku priimti sprendimą neturint visų faktų, – tarė ji, remdamasi į savo vidinę Džuliją Endrius. „Muzikos garsai“ buvo mėgstamiausias Klaros filmas. Džulija tvarkėsi su kapitonu ir septynetu vaikų, todėl vienas nedraugiškas ekonomistas Klaros neturėtų įbauginti. – Mielai su jumis susitikčiau ir atsakyčiau į visus su programa susijusius klausimus, – linksmai pasiūlė.

      – Neturiu jokių klausimų. – Klara beveik girdėjo, kaip jis griežia dantimis. – Jūsų programoje rodytis neketinu.

      Ji ėmė įtarti, jog linksma šypsena pamažu virsta maniako vaipymusi.

      – Suprantu, jums reikia šiek tiek pagalvoti.

      – Klausykit, panele… kad ir kuo jūs vardu…

      – Stern, bet prašyčiau mane vadinti Klara.

      Simonas Valentinas į pasiūlymą dėmesio nekreipė.

      – Nebežinau, kaip aiškiau pasakyti, – kalbėjo griežtu tonu, kaip iš paveikslėlio Klaros kompiuterio ekrane.

      Klara tikėjosi rasti kokią nors spragą neįveikiamuose jo šarvuose, humoro žybsnį ar pomėgį, kad galėtų užmegzti su juo ryšį, tačiau detalių apie asmeninį Valentino gyvenimą buvo baisiai mažai. Ekonomikos mokslų daktaro laipsnį– kad ir ką tai reikštų – įgijo Harvarde, bet kokia jai iš to nauda? Juk nepaplepėsi apie kainas arba svaro patikimumą, juo labiau kai tiek teišmanai apie ekonomiką. Tikėjosi sužinoti, kad jis vedęs, o gal laisvalaikiu muša būgną, gal turi baletą dievinančią dukterį… bent ką, kas ir jai būtų buvę artima.

      Tačiau rado tik patvirtinimą, jog jam trisdešimt šešeri, dar – pasakojimą, kaip jis tyliai pasinaudojo užklupusia šlove ir iš esmės pakeitė visam pasauliui skirtą finansų fondą. Kilo toks šurmulys, kad didžioji finansų pramonė buvo priversta pergalvoti kreditavimo politiką – bent jau taip suprato Klara. Mergina perskaitė daugybę istorijų apie mažutes bendruomenes iš Sacharos, Pietų Amerikos ūkininkus ir pradedančius verslininkus iš Pietryčių Azijos, taip pat skurdesnių Didžiosios Britanijos rajonų – visus juos Simonas Valentinas parėmė ir pakeitė jų gyvenimą. Tai labai įdomu, bet dėmesio centre vis tiek lieka pats Simonas. Kaip Klara suprato, vos gimęs jis jau buvo apsiplunksnavęs kostiumuotas ekonomistas, kuris nepageidavo šlove naudotis pats vienas.

      Nebuvo jokių nuotraukų, kuriose būtų matyti, kaip jis išsvirduliuoja paryčiais iš klubo ar vaikštinėja su mergina. Idealu būtų buvę paskalų žurnaluose rasti keletą lėkštų nuotraukėlių, kuriose Simonas Valentinas rodo savo „mielus namučius“, bet Klara nebuvo tokia naivi. Ji žinojo, kad tikimybė maža, tačiau vylėsi išvysti jį bent įamžintą su taure rankoje kokiame nors priėmime.

      Vis dėlto nerado. Aptiko tik galvos ir pečių nuotrauką. Žandikaulis tarytum plieninis, kiaurai veriančios akys – tai Klarai pasirodė patrauklu, bet nenaudinga. Kaklaraištis lygus ir tvirtai suveržtas, dalykiškas švarkas, platūs pečiai. Klaros nuomone, vaikinas per daug linkęs kontroliuoti.

      Geriau pagalvojus, priminė kapitoną fon Trapą, bet ne toks patrauklus kaip Kristoferis Plameris. Nėra ko abejoti. Vis dėlto puikiai įsivaizdavo, kaip jis prisišvilpia savo vaikus.

      Hmm. Klara suvirpėjo nuo šios minties. Gal padainuoti „Edelveisą“?

      – Klausotės? – griežtai paklausė Simonas Valentinas.

      Klaros mintys buvo nuklydusios į Zalcburgą ir staiga grįžo.

      – Žinoma.

      – Gerai, tada pasakysiu paskutinį kartą. Neturiu noro rodytis jūsų programoje, – Simonas kalbėjo labai aiškiai, perdėtai kantriai, tarsi kreipdamasis į neklusnų vaiką. – Man nereikia galvoti dabar, nereikėjo ir tada, kai parašėte man pirmą kartą, nei kai paskambinote ketvirtą. Tada sakiau „ne“ ir visada atsakysiu taip pat. NE. Ne. Žodis labai paprastas. Ar suprantate, ką jis reiškia?

      Žinoma, ji suprato. Nors nebuvo tokia mokslininkė, kaip kiti šeimos nariai, bet anglų kalbą mokėjo. Tai Simonas Valentinas nesuvokė, kaip tai svarbu.

      – Jei galėčiau bent paaiš… – apimta nevilties pradėjo mergina, bet jam paaiškinimai jau buvo įgrisę.

      – Prašau man nebeskambinti, kitaip smarkiai įpyksiu.

      Nelaukdamas atsakymo Simonas padėjo ragelį.

      Klara sugniužo, nusivaipiusi telefonui išjungė jį ir sviedė ant stalo. Ką dabar daryti?

      – Na? Ką jis pasakė?

      Sėdėdama kėdėje, ji pasisuko į filmo „Romantika: faktas ar fikcija?“ režisierių.

      – Jis turi pasakyti taip! – Tedas grąžė rankas visai kaip tada, kai Simonas Valentinas pirmą kartą Klarai atsakė ne. – Rolandas jau pažadėjo Stelai, kad Simonas Valentinas dalyvaus!

      – Tedai, aš žinau. Kaip manai, kodėl jam įkyriu? – Klara stengėsi kalbėti mandagiai.

      Tedas – vienas artimiausių draugų, ir ji žinojo, kaip nerimauja dėl naujojo buto, kurį ką tik įsigijo su partneriu.

      Jis toliau grąžė rankas.

      – Ką darysime?

      – Nežinau.

      Atsidususi Klara nusisuko į kompiuterio ekraną. Iš jo sučiaupęs lūpas rūsčiai žiūrėjo Simonas Valentinas ir, rodės, šaipėsi net iš vilties būti perkalbėtas.

      Nusivylusi ji atsiduso ir kyštelėjo jam liežuvį. Svarbiausia – elgtis brandžiai.

      – Kodėl Stela negali rengti programos pasikvietusi ką nors kitą? Kokį lengviau pasiekiamą žmogų, kuris greičiau sutiktų dalyvauti? Pavyzdžiui, premjerą arba – žinau! – Jungtinių Tautų generalinį sekretorių. Dabartinis būtų puikus pašnekovas. Galiu tuojau pat paskambinti į Jungtines Tautas… Net neabejoju, kad jį prikalbinčiau lengviau nei Simoną Valentiną. – Ji nusiminė. – Jei atvirai, Tedai, vis bandžiau su juo pasikalbėti, bet jis visai nesidomi. Maniau, kad po laidos apie mikrofinansavimą bent apsvarstys pasiūlymą, o jis net paaiškinti neleido.

      – Sakei, kad Stela labai norėtų su juo dirbti?

      – Užsiminiau, bet jis net nežino, kas ji tokia.

      – Juokauji? – Išpūtė akis Tedas. – Nesuprantu, kaip galėjo jos nepastebėti!

      – Man pasirodė, kad Simonas Valentinas dieną televizijos beveik nežiūri, – paaiškino Klara. – Spėju, Financial Times nedaug laiko skiria futbolininkų žmonoms ir meilužėms. Jis ne iš tų, kurie domisi garsenybėmis.

      Tedas susiraukė.

      – Geriau nesakyk Stelai, kad jis nėra apie ją girdėjęs, geriau yla neišlįstų iš maišo!

      – Nesuprantu, ko ją tas Valentinas apsėdo, – bambėjo