Tikrai, jokio spaudimo. Samantha Hunter

ction>

      Prologas

      – Manai, kad jis ką nors dengia? – JAV maršalė Džoana Vajat padėjo bylą ant viršininko stalo ir pažvelgė Donui tiesiai į akis. Ji nenutuokė, kodėl jis klausinėja jos apie savo bylą, – organizuotų nusikaltimų gaujos nario įvykdytą rodeo teisėjo žmogžudystę, – nors gal jam reikėjo pamėtėti minčių. Žmogžudystės liudytoju tapęs kaubojus nesutiko padėti, bet tai ne jos rūpestis. Džoana nekantravo sužinoti, kokia kita jai skirta užduotis.

      – Arba jam grasina. Galbūt kas nors jį rado ir įbaugino. Tuomet paaiškėtų, kodėl jis nesutiko persikelti į slaptą vietą, – nenorėjo, kad jo šeima atsidurtų pavojuje. Bet jis atsisakė ir apsaugos. Sakė pats galįs susitvarkyti, – pavargusiu balsu atsakė Donas.

      Džoana suspaudė lūpas, čiupo ataskaitą ir dar sykį ją peržvelgė. Buvęs jūrų pėstininkas, slaptas pareigūnas, kaubojus. Tokius ji perpratusi. Ją užaugino du panašūs vyrai: tėvas ir brolis – abu teksasiečiai, abu Teksaso saugūnai. Beno Kalahano atsakas į pasiūlymą jį saugoti jos nestebino, tokie vyrai linkę patys susidoroti su rūpesčiais.

      – Mano manymu, jis mažai ko bijo ir tikriausiai gali pats susitvarkyti, – pripažino ji. – Šis vyrukas tikriausiai turi gerų įgūdžių ir jam padėti galinčių draugų.

      Donas susiraukė.

      – Gali būti, bet tai ne jo jurisdikcija, be to, JAV vyriausybė nedavė tam leidimo. Dabar jis civilis.

      – Kodėl jis atsisakė apsaugos? – balsu ėmė svarstyti Džoana.

      – Pasak jo, apsauginiai tik pritrauktų dėmesį, nepažįstamieji kristų į akį, sukeltų susirūpinimą.

      – Tikriausiai jis teisus. Teksaso miestelių bendruomenės glaudžiai susijusios. Visi be išimčių pažįsta vienas kitą.

      Donas dėbtelėjo. Džoana gūžtelėjo pečiais. Ne jos bėda, kad Kalahanas teisus.

      – Na, tai ką darysi? Tiksliau, kada galėsiu dirbti? Mano petys sugijo, aš pasiruošusi.

      – Paskutinės tavo užduoties tyrimas dar nebaigtas. Kol nebaigtas įvertinimas, negrįši į bėglių paieškos skyrių.

      Džoana įsikibo į kėdę.

      – Turėsiu sėdėti biure?

      Donas šyptelėjo.

      – Ne taip blogai. Pereisi į liudytojų apsaugą dirbti slapta.

      – Liudytojų apsaugą? – tyliai pakartojo ji. – Bet aš tuo neužsiimu. Aš vaikausi blogus vyrukus, pameni?

      Džoana gyveno dėl jų vaikymosi. Jai patiko nuolat judėti, net pavyko sučiupti vienus blogiausių nusikaltėlių. Štai liudytojų apsauga, jos manymu, tėra išpūsta vaikų priežiūra. Tai per lėtas darbas, nė iš tolo nejaudinantis tiek, kiek ieškomo bėglio sugavimas.

      – Jokiu būdu, aš…

      – Paklausyk, žinau, kokia tavo nuomonė apie liudytojų apsaugą, bet vyksi slapta saugoti Beno Kalahano, antraip trinsi užpakalį ant vienos tų kėdžių, kol baigsis paskutinės tavo užduoties tyrimas.

      – Užknisa. Padariau vieną klaidą, vienąkart suklydau spręsdama…

      – Vos nežuvai ir nedaug trūko, kad būtum nesulaikiusi pavojingo įtariamojo. Persistengei, pastatei save ir bylą į pavojų – ir ne pirmą kartą. Turi sulėtinti tempą. Bent kuriam laikui.

      – Tų, kurių ieškome, nesugausi atsitraukdamas.

      – Žinau, o tu viena geriausių mūsų pareigūnių. Tačiau dabar privalai daryti tai. Patikėk manimi, turėjau iš kailio nertis, kad gaučiau tau šią užduotį, o pavyko tik todėl, kad visi liudytojų apsaugos darbuotojai užimti. Jiems tavęs reikia.

      Staiga Džoanai paaiškėjo, kodėl prasidėjo šis pokalbis.

      – Kaubojus? Maniau, jog jis atsisakė apsaugos, – pasakė ji.

      – Taip. O tu, regis, pritari, kad nepažįstamasis kristų į akį, bet aš manau, jog tu ten pritaptum. Jis turi pakelės užeigą savo šeimos rančoje netoli Midlando ir taip jau nutiko, kad jie ieško pagalbininkų.

      – Tikriausiai juokauji.

      Donas nė nešyptelėjo.

      Džoana giliai įkvėpė ir įsitaisė kėdėje, stengdamasi susitaikyti su likimu. Dirbti slapta galbūt nebus labai blogai. Bent jau neteks sėdėti biure, o jei to reikia, kad atsikratytų psichologais ir administratoriais, tebūnie.

      – Ar ilgam?

      – Trims savaitėms. Saugok jį ir pranešk mums, ar vyksta dar kas nors: jei manysi, kad Kalahanas kažką slepia, jei jam grasino, o jis mums apie tai nepasakojo, jei yra kita priežastis, kodėl jis atsisakė apsaugos, žodžiu, bet ką. Jis neturi sužinoti, kas esi, tai vienintelė mūsų galimybė. Jei jis tave perpras, gali būti, kad visai jo neteksim. Nesumenkink šito, Džo. O jei kils keblumų, kviesk pagalbą, priešingai nei pastarąjį kartą.

      – Žinoma, – pasakė Džoana sukryžiuodama rankas. – Bet žinok, kad pagalbą aš kviečiau. Tai parašyta ataskaitoje. Ne mano kaltė, kad jie taip ilgai nepasirodė ir man teko pačiai viską sutvarkyti.

      – Supratau. Tačiau tavo karjera priklauso nuo šios užduoties sėkmės. Nenoriu tavęs netekti, todėl, kaip sakiau, pasistenk.

      Džoanai teliko linktelėti. Ji profesionalė, o užduotis tėra užduotis, bet, Dieve padėk, kad tik tos trys savaitės kuo greičiau prabėgtų.

      Paskutinėje byloje ji suklydo. Suimdama bėglį nusprendė nelaukti pagalbos – jos manymu, nebuvo laiko, antraip prievartautojas maniakas būtų pasprukęs, – ir už savo vargus užsidirbo kulką.

      Tai buvo pirmas kartas, kai ją pašovė, ir jis vos netapo paskutiniuoju. Kulka tik per colį neužkliudė pagrindinės arterijos. Būtų taip greitai nukraujavusi, kad nė nespėtų suvokti, kas vyksta. Vyruką kiek vėliau sulaikė, bet tai padarė ne ji. Tai skaudino dar labiau nei šūvis.

      Dabar turėjo sumokėti baudą – prižiūrėti Beną Kalahaną.

      Pirmas skyrius

      Benas Kalahanas stabtelėjo iš senelio paveldėto baro Laiminga pertrauka tarpduryje, stengdamasis suprasti, kas pasikeitė. Įvertinus aplinką per beveik vienuolika tarnybos jūrų pėstininku metų išugdytais pojūčiais jo žvilgsnis galiausiai įsmigo į smalsumą sukėlusį objektą.

      Ją.

      Trumpas džinsinis sijonėlis atidengė lygias apvalias moteriškas šlaunis ir pabrėžė įspūdingą užpakaliuką. Ne jis vienas tai pastebėjo. Pietų metu plūstantys vyrai vertinamai nužvelgdavo naująją padavėją, vaikštinėjančią nuo staliuko prie staliuko ir priimančią užsakymus.

      Tamsiai rudi plaukai buvo surišti į laisvą kasą, kuri jai judant švysčiojo tarp menčių. Jos judesiai patraukė Beno dėmesį prie stiprių lieknų pečių, tvirto liemens ir ilgo elegantiško kaklo.

      Merginai atsisukus jis išvydo, kad viršutinė kūno dalis neįspūdinga, bet ji puikiai išnaudojo tai, ką turėjo. Iš kojų verčianti gražuolė, kaip dažnai sakydavo Beno mama. Ši mintis toptelėjo stebint naująją padavėją.

      Čarlis, geriausias jo draugas ir antrasis pagal svarbą bare, buvo atsakingas už darbuotojų paiešką, kol Benas buvo išvykęs iš miesto kalbėtis su federalais. Atsižvelgiant į aplinkybes, jis nenorėjo išvykti ilgesniam laikui nei būtina, bet dabar galėjo laikytis arti namų.

      Laimei, Čarlis sėkmingai rado naują padavėją. Nors yra baro savininkas, Benas nemėgsta kalbėtis su galimais darbuotojais, labiausiai dėl to, kad mama dažniausiai atsiunčia savo draugių dukteris, veikiau tinkamas santuokai, nei dirbti padavėjomis. Be to, nuo tada, kai jis grįžo, vis ateidavo buvusios merginos, kai kurios dar vienišos, kitos jau išsiskyrusios.

      Štai kokių bėdų iškyla grįžus į gimtąjį miestelį. Jis prie to dar nepriprato. Praėjo vos metai, o apsispręsti baigti karinę tarnybą buvo sunku.

      Teksase šeima, palikimas ir žemė dažnai būna neatsiejami. Tie ryšiai šį tą reiškia – to Benas išmoko tarnaudamas specialiajame dalinyje, kur santykiai su komanda yra viskas. Jie reiškia gyvenimą. Ryšiai su šeima taip pat, bent jau jis taip mano. Jis tarnavo savo šaliai, o dabar tarnauja šeimai.

      Be