Ieškočiau tavęs amžinai. Michelle Smart

mas skyrius

      Pasiekusi laiptų apačią Greisė basa koja išjungė pavojaus signalą ant sienos. Automatiškai suspaudžiusi kodą išjungė apatiniame aukšte įmontuotus jutiklius. Tai padaryti užmiršo tik kartą. Tada buvo dar neišsibudinusi, jautėsi beveik kaip zombis. Kol nupėdino į virtuvę, name kilo daugiau triukšmo, nei sukeltų būrys merginų, svetainėje aptarinėjančių kokteilio Jaeger Bombs privalumus.

      Greisė įjungė virdulį ir garsiai nusižiovavo.

      Kava. To ir reikia – geros dozės kofeino ir saujos cukraus.

      Laukdama, kol užvirs virdulys, atitraukė kiemo durų žaliuzes ir pasidairė pro stiklą. Skaisti ryto saulė vos neapakino. Ji kreivai dirstelėjo į storai apšerkšnijusį sodą. Vien pažiūrėjus oda pašiurpo nuo šalčio. Bemat nuleido žaliuzes.

      Tebedrebėdama pasisuko į virtuvės stalą ir įjungė nešiojamąjį kompiuterį. Palikusi jį krautis pasidarė kavos, gausiai įsipylė pieno, kad greičiau atvėstų. Pakėlė puodelį prie lūpų ir jau ketino gurkštelėti, bet suskambo durų skambutis. Iki pat kaulų nusmelkė šiurpas, tik šerkšnas už lango čia jau buvo niekuo dėtas. Pasišiaušė visi iki vieno plaukeliai.

      Širdis taip stipriai daužėsi į šonkaulius, kad Greisė susverdėjo ir karšta kava apsilaistė pirštus.

      Ji krūptelėjo ir nusikeikė, bet nusiplikyti buvo į naudą. Susikaupė. Padėjo puodelį ant spintelės – nulaistė dar kavos, nusišluostė sopančią ranką ir nužingsniavo prie aukštos spintelės kampe. Pasirausė po rankšluostukais pintoje kraitelėje ir išsitraukė pistoletą.

      Durų skambutis nuaidėjo antrą kartą.

      Kompiuteris jau buvo įsijungęs, ji paspaudė namo aplinką rodančių kamerų piktogramą. Ekranas pasidalijo į kvadratus. Tik viršutiniame dešiniame vaizde matyti kažkas neįprasto. Greisė neatpažino smulkios figūrėlės, įsitūlojusios į storą striukę su gobtuvu, užsimaukšlinusios vilnonę kepurę ir apsivyniojusios derantį šaliką. Nepažįstamos moters keliai kiek virpėjo, prie krūtinės ji glaudė didžiulį krepšį, aiškiai stengdamasi jį sušildyti tokiame šaltyje.

      Greisei, žvelgiančiai programinės įrangos akimis, pagailo šąlančios moters, todėl ji atsargiai nutykino siauru koridoriumi ir pakėlė nepermatomą užuolaidą, dengiančią laukujes duris. Per stiklą neryškiai švietė tamsus siluetas. Tvirtai dešine spausdama ginklą už nugaros Greisė atšovė tris velkes ir atrakino įleistinę spyną, patikrino saugos grandinėlę. Tik tada pasuko raktą ir pastūmė duris kelis colius, tiek, kiek leido grandinėlė.

      – Atleiskite, kad trukdau. – Moteris kaleno dantimis. Ji parodė telefoną. – Automobilis sugedo. Ar galėčiau pasinaudoti telefonu, kad paskambinčiau savo vyrui? Maldauju, maniškis be jokio signalo.

      „Nieko stebėtino, – pamanė Greisė. – Šiame mažučiame Kornvalio miestelyje stringa daugelio operatorių ryšys. Laimė, kad veikia laidinis telefonas.“

      Ji kiek ilgiau, nei reikalauja mandagumas, nužiūrinėjo nepažįstamąją. Moteris gerais keturiais coliais žemesnė už Greisę, liesutė, tik su storais drabužiais. Veidas įraudęs nuo šalčio.

      Protingai galvojant nepažįstama moteris negali kelti grėsmės. Bet vis tiek…

      Mintys kūrė priežastis, kodėl nereikėtų leisti jai pasinaudoti savo telefonu ir svetingai siūlyti sušilti prie ketaus krosnelės virtuvėje.

      Nors puikiai suprato, kad derėjo užtrenkti duris tiesiai nepažįstamajai prieš akis ir nusiųsti ją į kitą ūkį kalvos viršuje, tokia nemandagi būti neprisivertė. Juk iki ten vargšelė pėdintų dar bent dešimtį minučių.

      – Lukterėkite sekundėlę. – Greisė uždarė duris.

      Sugrūdo pistoletą į gilią chalato kišenę, nors šaunamąjį ginklą slėpti ten kvailiausia. Bet nebuvo iš ko rinktis.

      „Kvaila paranoja. Per ilgai slapstaisi. Nė durų nepraveri neįtarusi pasalos.“

      Atkabinusi grandinėlę atidarė duris.

      – Labai ačiū, – padėkojo moteris ir įžengusi į vidų patrypė ant kilimėlio nusikratydama ankstyvo ryto šarmą. – Jau nebesitikėjau rasti civilizacijos. Keliuose kaip išmirę.

      Greisė išspaudė mandagią šypseną ir uždarė paskui moterį duris. Į saugius namus jau ir taip įsiveržė šaltis. Apėmė vėsa ir nemaloni nuojauta, bet Greisė nekreipė dėmesio.

      – Telefonas čia, – parodė aparatą ant stalelio netoli lauko durų. – Prašom.

      Moteris pakėlė ragelį ir surinko numerį, prispaudusi pirštą prie ausies pusbalsiu šnektelėjo.

      Pokalbis truko keletą minučių. Baigusi nepažįstamoji padėjo ragelį ir nusišypsojo Greisei. Bet akys linksmos nebuvo.

      – Dėkoju. Nebeįkyrėsiu.

      – Palaukite vyro čia. – Greisė negalėjo ir pagalvoti, kad tokiu oru kas nors stypsos lauke.

      – Ne. Reikia eiti. Jis neužtruks.

      – Tikrai? Lauke baisiai šalta.

      Moteris sugrįžo prie lauko durų, įsikibo į rankeną.

      – Tikrai. Dėkoju.

      Ji atidarė duris ir nė neatsisveikinusi nuskubėjo įvažiuojamuoju keliuku.

      Greisė suglumusi kurį laiką spoksojo į sparčiai tolstančią figūrą, tada uždarė ir užrakino duris.

      Sudrebėjo.

      Ant rankų vėl pasišiaušė plaukeliai.

      Kelis kartus suplakė širdis ir Greisė atpažino kaulus nusmelkiantį šaltį – ir tai ne vien tuščia fizinė reakcija.

      Kažkas ne…

      Sustingusi iš baimės įtempė ausis. Vienintelis išgirstas garsas – ūžiantis jos pačios kraujas.

      Kvaila paranojikė.

      Bet kažkodėl nepažįstamosios elgesys nedavė ramybės. Tipendama atgal į virtuvę Greisė galvojo tik apie tai, kaip viešnia išskubėjo…

      Nerimo, kurį sukėlė nuaidėjęs durų skambutis, nebuvo ko ir lyginti su nauju siaubu – virtuvėje ji rado tamsiaplaukį gražuolį, lydimą dviejų gorilos tipo bukų galvažudžių.

      – Palaukite automobilyje, – tarė jiems vyras neatplėšdamas akių nuo Greisės.

      Gorilos dingo pro kiemo duris, tas pačias, kurios vos prieš dvidešimtį minučių buvo saugiai užrakintos…

      – Labas rytas, bella.

      Bella. Žodis nuslydo nuo liežuvio lyg glamonė – tai Greisę paralyžiavo. Širdis smarkiai plakė, vos išgirdus jo balsą atgijo atmintis. Nuostabus aksominis balsas su sicilietišku akcentu angliškai tarsi dainavo. Širdis jau šniokštė kaip pompa. Paralyžių pakeitusi šnypščianti energija praskaidrino padūmavusią galvą. Neatitraukdama akių Greisė įkišo ranką į kišenę ir išsitraukė ginklą.

      – Duodu lygiai penkias sekundes išsinešdinti iš mano namų.

      Į jam į krūtinę atkištą ginklą Lukas reagavo vešlaus juodo antakio virptelėjimu. Kreivai šyptelėjęs vyras suplojo ore:

      – Arba kas? Nušausi?

      – Nejudėk, – išplėtusi akis riktelėjo Greisė, kai nuleidęs rankas Lukas žengė prie jos. – Traukis!

      Situacija beveik komiška: Lukas beginklis, bet ramutėlis, o ji laikė rankose pistoletą, tačiau širdis nusiritusi į kulnus.

      Kažin ar jis kada nors gyvenime jautė tikrą baimę?

      Negalima pasiduoti panikai. Juk žinojo, kad ši diena ateis. Mintyse ir fiziškai pasiruošė.

      – Juk pasakiau – traukis.

      Greisė tvirčiau suspaudė ginklą, bet rankos drebėjo taip smarkiai, kad vos išlaikė jas tiesiai.

      – Ar visus svečius šitaip pasitinki, bella?

      Jis palenkė galvą į šoną ir žengė dar žingsnį, tada dar vieną, gilios vyro akys tebestebeilijo jai į veidą. Greisė buvo užmiršusi, kokios jos kerinčios, kaip vešlios juodos blakstienos taip įrėmina akis, kad moteris kitados tikėjo jas esant juodutėles. Tik geriau įsižiūrėjęs supranti,