Vertas nuodėmės. Nancy Warren

on>

      Pirmas skyrius

      Net vilkėdamas gaisrininko kostiumą Dilanas Krosas juto karštį nuo degančio namo. Vanduo milžiniškomis čiurkšlėmis tryško į liepsnojantį vasarnamį vargingoje Vašingtono dalyje. Aplink buvo daug triukšmo ir erzelio.

      Liepsnos liežuviai grasino sunaikinti beveik viską – iš vasarnamio liks tik griuvėsiai. Laimei, ugnis nepersimetė į kaimyninius namus, o tai šioks toks laimėjimas.

      Dilanas jau dešimt metų dirbo gaisrininku, tačiau kiekvieną kartą ugnis jam atimdavo žadą. Galbūt todėl, kad šis vyras buvo ugninga, karšta asmenybė. Kai kurie gaisrai būdavo tikros dramos, kiti – gana ramūs. Pasitaiko žmonių, kurie tiesiog ramiai susitaiko su tuo, kad visas jų turtas virsta pelenų krūva. Baisiausia, jei degančiame name miega žmogus, kurį dūmai uždusina.

      Buvo pirma valanda nakties. Aplinkinių namų gyventojai, vilkintys tik chalatus ir naktinius marškinius, smalsiai stebėjo ugnies šėlsmą. Prie degančio namo priartėjo šuo ir pradėjo uostinėti, tačiau pro langą išsiveržusi liepsna jį atbaidė ir jis nubėgo šalin.

      Staiga prie Dilano sustojo seno modelio Ford automobilis ir iš jo išlipo jauna moteris. Nepažįstamoji rankoje laikė šešių alaus skardinių pakuotę. Išlipusi ėmė žvalgytis, o pažiūrėjusi į degantį namą išpūtė akis ir pradėjo šaukti.

      – Kur Teris? Teri! – be paliovos klykė ji. Galiausiai griebė Dilaną už rankos. – Teris viduje. Jis vis dar ten.

      Po galais.

      – Kur? – paklausė Dilanas. – Kur yra Teris?

      Moteris parodė į degantį namą, lyg gaisrininkas būtų visiškas idiotas.

      – Ten, pusrūsio kambaryje.

      Dilanas pažvelgė į savo viršininką Leną Bučerį, kuris tik nepritariamai purtė galvą. Po kelių akimirkų Dilanas pasileido bėgti link degančio namo. Čiupo kirvį, apibėgo namą ir rado užpakalines duris, apie kurias niekas neužsiminė. Po velnių, kaimynai sakė, kad vasarnamio savininkai išvykę. Neminėjo, kad jame yra kambarys pusrūsyje su atskiru įėjimu.

      Dilanui neprireikė kirvio. Pusrūsio durys nebuvo užrakintos. Kai gaisrininkas jau ruošėsi eiti į vidų, išgirdo viršininko riksmą:

      – Atsitrauk, Krosai. Šalin! Tai per daug pavojinga. Dink iš ten!

      Dilanas išgirdo Leno perspėjimą, tačiau tai tik įkvėpė naujų jėgų. Kažkas liko namo viduje. Jis privalo išgelbėti tą nelaimėlį.

      Dilanas įėjo į vidų. Pusrūsyje buvo daug dūmų, o ugnis čirškino viską aplinkui. Prie virtuvės matėsi įėjimas į nedidelį kambarį su keistų augalų kolekcija. Tiesą sakant, tuo, kas iš jų liko. Dilanas peršoko ugnį ir vargais negalais pateko į miegamąjį. Skubėjo, nes žinojo: kiekviena akimirka yra aukso vertės. Būdamas namo viduje, Dilanas šiek tiek drebėjo, jo kūną pylė prakaitas.

      Jis papurtė lovoje susmegusį vyrą. Jokios reakcijos. Tada Dilanas vyrą pakėlė. Laimei, jo kūno svoris buvo nedidelis. Dilanas užsikėlė vyrą ant peties ir patraukė link išėjimo.

      Jam beveik pavyko.

      Kai Dilanas ėjo link durų, ant jo užvirto kambario lubos. Visgi gaisrininkas iš paskutiniųjų stengėsi išnešti vyrą į lauką.

      Po kelių akimirkų ant Dilano užkrito kažkoks sunkus daiktas, ir jis neteko sąmonės.

      – Tu nevykdei mano įsakymų, − po savaitės priekaištavo Lenas Bučeris, kai gydytojas leido Dilanui grįžti į darbą. Lenas atrodė rimtai supykęs. Po vieno gaisro jo veidas liko kiek subjaurotas, todėl Dilanui prieš akis atsivėrė ne pats maloniausias reginys. – Dėl tavęs turėjau rizikuoti dar dviejų gaisrininkų gyvybėmis. Visi galėjote žūti.

      Dilanas nenorėjo teisintis. Jam pavyko išgelbėti Terio gyvybę. Tiesa, jis buvo narkomanas ir smulkus kvaišalų platintojas. Gaisrą tikriausiai sukėlė nepatenkinti klientai. Visgi Dilanas didžiavosi savo žygdarbiu, nors tai sukėlė viršininko nepasitenkinimą.

      Lenui toks poelgis neatrodė didvyriškas.

      – Man nereikia gaisrininko, kuris trokšta mirti, − karščiuodamasis dėstė jis. – Supratai?

      – Taip, pone.

      – Buvai arti mirties, − Dilanas suprato, kad Leno pyktis sumišęs su rūpesčiu. – Tu tikras nutrūktgalvis. Šį kartą atsipirkai smegenų sukrėtimu ir keliais sužeidimais. Bet tai perspėjimas, Dilanai. Ir jei vieno nepakako, suteiksiu ir antrą, − Lenas pakėlė pirštą ir parodė į Dilaną. – Noriu, kad pasiimtum kelių mėnesių atostogas. Tau reikia pagalvoti apie ateitį.

      Šįsyk Dilanas nepajėgė susivaldyti.

      – Kelių mėnesių atostogas? Bet man viskas gerai. Aš pasiruošęs grįžti į darbą.

      – Patyrei smegenų sukrėtimą. Į darbą grįši tada, kai aš leisiu. Jokių atsikalbinėjimų.

      – Bet…

      – Tai mano paskutinis žodis, Krosai. Pailsėk. Apsvarstyk, kodėl neklausei mano nurodymų. Kaip jaustumeisi, jei du gaisrininkai, kurie šoko gelbėti tavo gyvybės, dabar gulėtų karstuose? – karštai dėstė Lenas. – Puikiai žinai, kad taip galėjo nutikti.

      – Ką man veikti tuos kelis mėnesius?

      – Nežinau. Man nerūpi. Lankyk jogą, pink krepšius – daryk tai, kas nėra pavojinga gyvybei. Ir venk rūpesčių.

      – Bet…

      – Prisiekiu, jei sužinosiu, kad dar kartą rizikavai gyvybe, išspirsiu tave iš savo komandos, − Lenas parodė į duris. – O dabar nešdinkis.

      Regis, Kesė Prais suklydo. Vaikščiodama po tuščius naujojo namo kambarius ji suprato, kad priėmė netinkamą sprendimą.

      Finansų patarėjas, tėvai ir nekilnojamojo turto agentas ją įtikino, kad namas šioje Vašingtono dalyje – puiki investicija. Kesė turėjo tiek pinigų, kad galėjo įpirkti nedidelį naujos statybos kotedžą arba didelį seną namą. Visgi pasirinko šį variantą, ir dabar, vaikščiodama ant seno kilimo ir matydama paauksuotas virtuvės dekoracijas, svarstė, ar neįsigijo visiško šlamšto.

      Kesei buvo pasakyta, kad aplink gyvena ramūs kaimynai. Ji žinojo, kad teks perskaityti daugybę interjero žurnalų ir peržiūrėti galybę televizijos laidų, kol suremontuos šią seną trobą. Jau dabar Kesė įsivaizdavo, kaip išmeta senus kilimus, o virtuvėje įrengia modernų apšvietimą.

      Maža to, teks atsikratyti senos vonios, kriauklės ir bjaurios kiliminės dangos.

      Deja, Kesė nėra televizijos šou žvaigždė, kuri per pusvalandį sugeba atnaujinti seną namą. Ji užsiėmusi moteris, turinti ribotas pajamas. Net neišgali pasisamdyti gero interjero dizainerio.

      Vaikščiodama po namo kambarius, ji vis labiau krimtosi.

      Apgailestavimas? Ne, tam reikėtų stipresnio žodžio. Panika – šis žodis tinka geriausiai.

      Ką ji padarė?

      – Ką aš padariau? – garsiai paklausė Kesė. Dabar ji sėdėjo graikų restorane su savo geriausia drauge Serena Long ir jos sužadėtiniu Adamu Šoniganu. Kesė aprodė jiems savo naująjį namą ir pakvietė kartu papietauti.

      Kesė šakute pasmeigė didžiulį gabalą fetos ir gabalėlį pomidoro.

      Serena buvo žinoma trenerė. Su Kese jos susipažino prieš porą metų. Tąsyk Serena gavo darbą akvariume, kuriame dirbo ir Kesė. Ji padėjo Serenai darbe, todėl dvi moterys išsyk susibičiuliavo. Dabar Serena žvelgė į Kesę ir akinamai šypsojosi:

      – Ogi nusipirkai namą. Kai padarysi remontą, tai bus puikūs apartamentai ir nuostabi investicija.

      – Panašu, kad renovuoti namą bus sunku, − kramtydama maistą burbėjo Kesė. – Man reikia stebuklo.

      Adamas nusijuokė.

      – Tau nereikia stebuklo. Pakaks rasti visų galų meistrą. Kese, pirmiausia tau reikia santechniko ir elektriko, kurie sutvarkytų namo sistemas. Vėliau susirasi tokį nagingą vyruką kaip aš, kuris dievina remontą.

      – Ar galėtum man padėti? – švelniai paklausė Kesė.

      Kesė žinojo, kad jei