Šokiruok. Caitlin Crews

tarsi keršto angelas, pagaliau pasiruošęs kovai, įžengė į prabangaus Manhatano rajono šalutinėje gatvelėje įsikūrusį prašmatnų striptizo klubą, kurio tikrąją paskirtį slėpė diskretiškas ženklas.

      Prabėgo beveik septyneri metai, kol ji pajuto, kad atėjo laikas atkeršyti.

      Pagaliau.

      Ji nekreipė dėmesio į apsaugos darbuotojus bukais žvilgsniais, stovinčius prie pagrindinio įėjimo, ir, nutaisiusi dirbtinę šypseną, prasprūdo pro priimamąjį. Tokiu metu – septyniolika minučių po dešimtos valandos ryto – klube nedaug klientų, todėl nebus sunku surasti tą, kurio ieškojo. Blausiai apšviestoje triukšmingoje patalpoje buvo pristatyta pasirodymų stulpų, o grupelė mieguistų šokėjų, taip mėginančių užsidirbti pragyvenimui, abejingai staipėsi rausvoje šviesoje.

      Zojos auka net nemėgino slėptis.

      Hanteris Talbotas Grantas Trečiasis, praeityje auksinis berniukas ir talentingas sportininkas, o dabar visiškas nevykėlis profesine prasme, sudribęs sėdėjo ant pliušinio suolo ištuštėjusio klubo kampe, apsuptas beveik nuogų moterų. Zoja suspaudė lūpas, nes vaizdas buvo ypatingai atstumiantis. Moterys kikeno ir rangėsi priešais vyrą, tarsi stalas būtų privati scena, ir Zoja, vilkinti elegantišką prigludusią suknelę ir pagal užsakymą siūtą paltą, saugantį nuo žiemos šaltuko, dėvėjo daugiau drabužių, nei visos jos kartu sudėjus.

      – Labas rytas, pone Grantai, – kandžiai tarė ji, apžiūrinėdama išpuikusį vyrą. – Tikriausiai pamiršote pusę dešimtos planuotą mūsų susitikimą?

      Zojos nestebino, kad žmogus, pastaruoju metu vadinamas labiausiai nekenčiama Amerikos įžymybe, pasirodė esąs menkysta. Tiesą sakant, tikėjosi to. Hanteris Grantas buvo nublankusi sporto legenda, be proto turtinga ir sąmoningai susikūrusi prastą reputaciją, todėl striptizo klubai, tokie kaip šis, buvo mėgstamos jo laiko leidimo vietos. Menkysta buvo per švelnus apibūdinimas.

      – Esi per daug prisirengusi.

      Jo balsas, šiurkštus ir kimus, pervėrė Zoją ryškia arogancija, derančia prie tvirto ir įspūdingo kūno, suglebusio ant minkštasuolio tarp šokėjų. Jis įsmeigė į ją akis, tarsi jie būtų vienui vieni, o jis – visiškai blaivus. Oras tarp jų staiga įkaito, Zojos oda paraudo.

      Ji nekreipė dėmesio į apėmusį keistą pojūtį ir žiūrėjo į Hanterį, nors jo patrauklumas tarsi vakuumas išsiurbė visą orą aplinkui. Zoja apsimetė to nepastebinti, nes negalėjo sau leisti pastebėti.

      – Toks jau mano įprotis. – Jos antakiai iššaukiamai pakilo, nes Hanteris Grantas buvo iš tų vyrų, kurie žaidė tam, kad išgyventų. Jie gyveno vardan iššūkių, nes kitaip negalėjo. Ir tai reiškė, kad Zoja turi galimybę tuo pasinaudoti. – Niekaip negaliu atsikratyti.

      – Rekomenduoju mesti šią oficialią vaidybą, – tarė jis, ir dangaus žydrumo akys, apie kurias buvo sukurta ne viena lėkšta daina, šelmiškai sutvisko.

      Per pastarąsias kelias savaites Zoja pareigingai išklausė visas tas dainas, nes tai buvo varginančio tyrimo apie Hanterio Granto gyvenimą ir karjerą dalis. Jis buvo blogiausiai pagarsėjęs nacionalinės futbolo lygos gynėjas, ir ji, norėdama pasinaudoti juo kaip asmeniniu ginklu, turėjo žinoti kiekvieną smulkmeną apie jį.

      Tai ir ketino padaryti. Tik Hanteris to dar nežinojo.

      – Esate ekspertas metimo klausimais? – šmaikščiai paklausė Zoja. – Ką esate metęs, neįskaitant futbolo?

      – Aš nemečiau futbolo. Mane atleido visiškai be priežasties. Gali paskaityti apie tai bet kuriame bulvariniame laikraštyje.

      – Tada peršasi mintis, kad nesate pats tinkamiausias patarėjas metimo klausimais.

      Hanteris perkreipė lūpas.

      – Man visiškai neįdomu, brangute, ar ką nors mesi, ar ne. Bet man daug labiau patiktų, jei būtum nuoga.

      Zoja apgailestaudama pagalvojo, kad gyvas jis dar patrauklesnis nei nuotraukose. Pasišiaušę šviesūs plaukai atrodė nesutramdomi, kad ir kaip trumpai nukirpti. Tobulas veidas dangiškomis akimis ir nežemiškais skruostikauliais, stipri smakro linija darė jį grėsmingai vyrišką, nepaisant įžeidžiamų replikų.

      Zoja pažinojo kiekvieną šio įžymaus veido liniją, daugybėje nuotraukų užfiksuotą savimi patenkintą šypseną ir įspūdingai ištreniruotą kūną. Hanteris vilkėjo nublukusius džinsus ir pilkus kasdienius marškinėlius, išryškinančius raumeningą figūrą.

      Jis bet kuriuo atveju būtų tapęs bulvarinės spaudos numylėtiniu dėl turtingos šeimos, puikios išvaizdos ir potraukio prie lėkštų, dailių aktorių. Bet pagrindinė priežastis, dėl kurios šio vyro atvaizdas puikavosi beveik ant kiekvieno garsaus žurnalo viršelio tą dešimtmetį, kol tęsėsi jo karjera, – chuliganiškas elgesys futbolo aikštėje.

      Jis tėra savimi patenkintas mergišius, – pagalvojo Zoja, palankiai jam šypsodamasi. Gražus tarsi paveiksliukas, po kuriuo slypi pyktis ir tuštybė. Ji pamatė tikrąjį jo veidą dar prieš dešimt metų. Nesitikėjo ir nenorėjo, kad jis tai prisimintų. Bent jau tol, kol padės sužlugdyti Džeisoną Trefeną.

      – Prisižiūrėjai iki soties? – Hanterio balsas nebuvo draugiškas ir jis nesišypsojo ta dirbtinai miela šypsena, kuria apsiginkluodavo po kiekvieno skandalo, sukelto kai dar buvo futbolo žvaigždė. Jis tik įdėmiai ją stebėjo, ir Zojai pasidarė sunku kvėpuoti.

      – Nesižaviu jumis, – šaltai atrėžė ji, nes taip ir buvo.

      – Nemanai, kad turėtum? – jo balsas skambėjo tingiai, bet Zoja jame pajuto iššūkį. Ji metė pirštinę ir, kaip tikėjosi, jis neatsispyrė. – Dažniausiai tampu susižavėjimo objektu. Tai mano gyvenimo našta.

      Zoja vos susilaikė nenusijuokusi iš šmaikštaus sarkazmo, išduodančio, kad Hanteris buvo savikritiškesnis, nei atrodė. Bet, negaišdama laiko, nutarė imtis reikalo. Pasiraususi rankinėje ir ištraukusi piniginę, ištiesė savo kreditinę kortelę arčiausiai stovinčiai šokėjai. Laukdama, kol ši ją paims, neatitraukė akių nuo Hanterio.

      – Paimk ją ir išsivesk jas visas. Ir nieko neįleisk, kol pasakysiu, – paliepė Zoja ir įsmeigė žvilgsnį į šokėją, kol ši padarė, kaip liepta, ir, žvilgtelėjusi į Hanterį, vienu galvos mostelėjimu išsivedė visas šokėjas.

      – Elgiesi tarsi fėja globėja, – tarė Hanteris jiems likus vieniems, šiek tiek ištęsdamas žodžius ir tuo primindamas, kad paskutinį dešimtmetį praleido Teksase. Likęs vienas ant minkštasuolio jis atrodė dar tingesnis ir didesnis nei anksčiau. – Bet esu jau didelis berniukas ir galiu pats susimokėti už striptizo šokėjas.

      Zoja atsisėdo ant kėdės šalia jo taip, kad užstotų išėjimą. Spindinčios Hanterio akys išdavė, kad jis puikiai suprato, ką ji daro, bet nesipriešino. Ji nekreipė dėmesio į tą spindesį.

      – Sveikinu, pone Grantai, – oficialiai tarė ji. – Šiandien jūsų laimingoji diena.

      – Ji atrodė daug laimingesnė prieš penkias minutes, kol neišbaidei visų pusnuogių merginų.

      – Buvau sutarusi dėl susitikimo su jūsų vadybininku, bet, atrodo, pastaruoju metu nebesinaudojate jo paslaugomis.

      – Jei taip mėgini netiesiogiai pasakyti, kad liepiau Harviui užsikrušti, tu teisi.

      Zoja nusišypsojo. Harvis Spiras buvo apsiputojęs buldogas, vadinantis save sportininkų agentu ir pagarsėjęs neįveikiamų barjerų tarp savo klientų ir pasaulio kūrimu, tad ji tikrai nenusimins, jei jis daugiau nedalyvaus Hanterio gyvenime. Be jo tikslą pasiekti bus dar lengviau.

      – Mano vardas – Zoja Bruk, – tarė ji. – Turėtumėte jį žinoti. Esu geriausia viešųjų ryšių specialistė Niujorke, o gal ir visame pasaulyje, ir ketinu pataisyti jūsų įvaizdį. Manau, abu sutiksime, kad jis gerokai pašlijęs.

      Hanteris ilgai žiūrėjo į ją, ir Zojai pasirodė, kad jo žvilgsnyje pamatė kažką nykaus, atšiauraus ir net skausmingo, visiškai priešingo tam paviršutiniškam ir lėkštam įvaizdžiui, kurį buvo susikūręs. Bet staiga jo lūpų kamputis pakilo, akys ryškiai sužibo, ir ji nusprendė, kad viską įsivaizdavo.

      – Ačiū, bet atsisakysiu, – tarė jis. Zoją apėmė keista pavojaus nuojauta. Hanteris nė sekundei neatitraukė nervinančio žvilgsnio nuo jos. – Ir išeidama atsiųsk