Regis, geruoju nesibaigs. Joss Wood

itle>

      Pirmas skyrius

      Rovena Dun, sėdėdama ant kietos kėdės Sidnėjaus tarptautinio oro uosto Keleivių aptarnavimo kabinete, stengėsi būti mandagi. Nenorėjo veltis į konfliktą, juolab kad į trolį panaši Imigracijos pareigūnė buvo nusiteikusi karingai.

      – Kokiu tikslu atvykote į Australiją, panele Dun?

      Betgi ji jau aiškino anksčiau klausinėjusiai pareigūnei, o prieš tai, – dar vienai. Kantrybės, Rovena.

      – Šiuos niekučius įsigijau Balio…

      – Kas tai?

      – XVII amžiaus skulptūrėlės. – Ji parodė į vieną iš penkiolikos nedidelių dramblio kaulo skulptūrėlių, jau išvyniotų iš minkšto popieriaus ir išdėliotų priešais jas ant stalo. Tai buvo dailios gyvūnų, mitinių ir kitokių būtybių figūrėlės. Nedideli, meistriškai išskaptuoti, tarsi gyvi raižiniai. – Jos labai dailios ir, pasak buvusio jų savininko, labai vertingos.

      – Jūs įsigijote šias grožybes, nors pinigų ir jokio pajamų šaltinio Australijoje neturite?

      – Dėl jų išleidau visus banko sąskaitoje ir kredito kortelėje buvusius pinigus. Kai kurios jų, mano galva, itin retos. Septyniolikto, aštuoniolikto amžiaus. Viena gal net sukurta Tamakadoje maždaug 1775 metais. Ketinu Sidnėjuje susirasti Greisoną Darlingą, tokių skulptūrėlių specialistą, kuris patvirtins jų vertę ir galbūt nupirks jas iš manęs. Štai tada ir turėsiu pinigų, kuriuos galėsiu išleisti jūsų brangioje, tai yra mieloje šalyje.

      – Kiek jos galėtų kainuoti?

      Rovena pasikrapštė pakaušį.

      – Jų penkiolika, maždaug po du tūkstančius svarų kiekviena. Vadinasi, dvidešimt ar trisdešimt tūkstančių.

      Trolei atvipo žandikaulis.

      – Jūs tikriausiai… juokaujate! – Ji abejodama pasilenkė virš stalo. – Matyt, norite mane apdumti. Jūs man panaši į bastūnę, šimtus tokių esu mačiusi.

      Rovena ir vėl, jau ne pirmą kartą, mintyse pasigailėjo dėl ilgų susivėlusių garbanų ir dailaus veidelio, nutrintų džinsų, susiglamžiusios palaidinės ir apiplyšusios kuprinės.

      – Taip, aš daug keliauju, bet esu verslininkė. Iš to… beveik iš to ir gyvenu. Galiu parodyti jums šių statulėlių pirkimo sutartį…

      Pareigūnė trolė pavartė jos pasą.

      – Ką dar turite parduoti, panele Dun?

      – Mano kuprinėje dar yra tankios šukos ir daugiau nieko, juk matėte, kai iškraustėte ir mane apžiūrėjote. Nieko įtartino neradote, – nuvargusiu balsu pasakė Rovena. Ji čia sėdėjo jau šešias valandas – gal pagaliau galėtų ją paleisti? Prašau, labai prašau?

      – Kuo dar prekiaujate, panele Dun?

      Dieve! Atsakyk į jos klausimą, Rovena, ir baik šį reikalą.

      – Viskuo, ką galiu parduoti legaliai. Meno dirbiniais, baldais, antikvariniais daiktais. Esu pirkusi skulptūrų Buenos Airėse, meno dirbinių Belize, juvelyrinių papuošalų Vankuveryje. Dirbau statybose, kai buvo striuka. Dirbau ir padavėja kavinėje, kai buvo itin sunkūs laikai. Šiaip prekiauju daiktais: pigiai perku, brangiai parduodu.

      – Ir neturite nieko susitaupiusi? Pavyzdžiui, nenumatytiems atvejams? Juk gaunate iš šių sandorių pelno?

      Geras klausimas.

      – Kartu su draugu neseniai Londone įsigijome didelius pinigus kainuojančią lūšną. Dabar ją remontuojame, kad galėtume parduoti, – prisipažino Rovena.

      Visi kiti jos pinigai buvo įšaldyti štai tose mažose statulėlėse. Ji žinojo, kad iš jų bent viena, gal net dvi, yra itin vertingos. Nuojauta sakė, kad besijuokiančio Budos statulėlė yra ypač geros kokybės, gal net kokio žymaus japonų meistro darbas. Rovena nebuvo numačiusi tuštinti savo banko sąskaitų, bet pardavėjas įsikalė į galvą vieną sumą ir jai nepavyko jo perkalbėti. Kadangi tikėjosi už tas grožybes gauti dvigubai ar net trigubai daugiau, negu jos jai kainuos, nutarė rizikuoti. Juolab kad pažinojo Greisoną – žinojo, kad jis nesismulkins dėl kainos. Jis buvo labai parankus kolekcininkas, pinigų turėjo pilnas kišenes. Ir ji patuštins tas kišenes, žinoma, jei pateks į šią prakeiktą šalį!

      – Tačiau šiuo metu jūs neturite lėšų, kurių jums pakaktų bent dviem dienoms Australijoje.

      – Jau sakiau, aš čia turiu draugų…

      Trolė nutraukė ją pakeldama ranką.

      – Kadangi neturite pakankamai pinigų, pasidomėjome smulkiau ir paaiškėjo, kad šešių mėnesių vizos Pietų Afrikoje laikas, nurodytas jūsų pase, buvo viršytas.

      Mėšlas!

      Roveną nutvilkė šaltis. Taip jai jau buvo nutikę prieš aštuonerius metus, todėl ji, norėdama patekti į išsvajotąją Australiją, visada naudojosi Jungtinėje Karalystėje išduotu pasu. Šioje šalyje jau lankėsi keturis kartus, bet jiems, matyt, pavyko aptikti šį nekaltą jos prasižengimą.

      Taigi, kelias į Australiją jai gali būti užkirstas net trejiems metams. Teks susitaikyti su mažais pinigais banko sąskaitoje, o su Greisonu tartis telefonu – šito jie abu nemėgo – arba pasiieškoti kito dėl statulėlių pamišusio kolekcininko, kuris už šias brangenybes galėtų jai mokėti didelius pinigus. Tokių buvo nedaug, ir Rovena tą žinojo.

      – Jums draudžiama įvažiuoti į Australiją trejus metus ir pirmuoju reisu būsite išsiųsta atgal į Pietų Afriką. Trumpai sakant, esate deportuojama.

      Rovena pakėlė akis į lubas ir sunkiai atsiduso, išpūsdama orą pro burną. Grįžti į tą šalį ji visiškai nenorėjo.

      – Mėšlas.

      Trolė šyptelėjo.

      – Tai jau taip.

      Praėjus šešiolikai valandų, kurias praleido Pasų kontrolės poste, ir pagaliau atgavusi savo kuprinę, Rovena susmuko ant kieto suolo Johanesburgo O. R. Tambo oro uoste. Sumetusi krepšius ant grindų, ji spoksojo į savo kojas.

      Kas toliau?

      Johanesburgas, skirtingai negu kiti pasaulio miestai, buvo jai svetimas, šiame mieste ji neturėjo nė vieno draugo. Piniginėje buvo vos šimtas svarų ir trisdešimt JAV dolerių. Banko kortelė irgi buvo beveik tuščia, o kredito kortelė taip pat maksimaliai išnaudota. Viską paliko toje nedidelėje nuošalioje parduotuvėje Denpasare…

      Kvailė, visiška kvailė, – ji piktai barė save mintyse. Kur buvo jos protas? Manė, kad pinigai, kuriuos nerūpestingai iššvaistė, sugrįš trigubai.

      – Labas.

      Rovena pakėlė akis į jauną, maždaug dvidešimties metų merginą, kuri taikėsi prisėsti šalia jos.

      – Neprieštarausit, jei prisėsiu? Mane sekioja vienas kvailys, štai iš tos šutvės.

      Rovena dirstelėjo į būrį jaunų vyrų, kurie buvo išgėrę ir kėlė pasišlykštėjimą. Vienai keliauti vis tiek nesmagu, pagalvojo ji. Ne kartą ir jai teko ieškotis kokios nors šeimos ar kito vienišo keliautojo draugijos vien tam, kad išvengtų nepageidaujamų grabaliojimų ar nedviprasmiškų pasiūlymų.

      – Žinoma. Prisėsk. Atvykai ar išvyksti?

      – Ką tik atskridau iš Sidnėjaus. Mačiau jus lėktuve. Sėdėjote kelios eilės priešais mane.

      – Šit kaip.

      – Laukiu skrydžio į Durbaną. O jūs?

      – Neturiu supratimo. – Rovena stengėsi, kad balsas skambėtų linksmai, tačiau jai nesisekė. – Mane išsiuntė iš Australijos, be to, esu bankrutavusi.

      Mėlynakė susidomėjo.

      – Rimtai? Kaip tai – bankrutavusi?

      – Labai rimtai bankrutavusi. – Rovena susikėlė kojas ant suolo ir apkabino save per kelius. – C’est la vie. – Ji žvilgtelėjo į nepažįstamąją, pilną gyvybės ir entuziazmo. – Seniai kelyje?

      – Šešis mėnesius. Vykstu namo į giminaičio vestuves, paskui keliausiu toliau. O jūs?

      – Devintus metus. Galiu duoti patarimą?.. Kuo