Lemties prisilietimas. Carole Mortimer

p>

      Pirmas skyrius

      – Atleiskite, senjorita?

      Betė pažvelgė į besišypsantį dailų jauną vyriškį, prieš kelias akimirkas už gretimo stalelio besimėgavusį kava Buenos Airių San Telmo rajono lauko kavinėje ir kartkartėmis žvilgčiodavusį į ją susižavėjimo kupinomis gražiomis šokolado spalvos akimis.

      Nespėjusi atsakyti ji akies krašteliu pastebėjo kitą vyrą, kuris išdygo greta neįtikėtinai greitai, turint galvoje jo aukštą ūgį ir raumeningą kūną. Po kelių sekundžių jaunesniojo vyro ranka buvo skausmingai užlaužta už nugaros ir jis nebegalėjo pajudėti.

      – Rafaeli! – nesmagiai pasijutusi sušuko Betė ir pašoko; aukštaūgė ir liekna, su džinsais ir juodais marškinėliais po rudu odiniu švarkeliu.

      Rafaelis nė nepažvelgė į ją.

      – Atstok nuo jos, – griežtai paliepė jis sutrikusiam vyrukui, nė sekundei neatlaisvindamas jo rankos; Rafaelio veido išraiška buvo rūsti.

      – Tai tu turėtum atstoti, Rafaeli! – Betė pervėrė jį piktu žvilgsniu. – Tiesą sakant, tavęs čia nė neturėtų būti…

      Kvaila buvo tikėtis nors trumpam pasprukti, juk privalėjo žinoti, kad Rafaelis Kordoba vis vien ją suras ir pavers niekais kelias laisvės akimirkas!

      – Ar šis žmogus jums trukdo? – nepabūgęs įniršusio Rafaelio, laužyta anglų kalba paklausė jaunasis argentinietis.

      Ar Rafaelis Kordoba jai trukdo?

      Rafaelis Kordoba ,,trukdo“ Betei nuo pat pirmos jųdviejų pažinties minutės! Ir ne vien dėl to, kad jai nepatinka būti jo, lyg kokio sarginio šuns, saugomai dieną naktį…

      Beveik dviejų metrų vyriško tobulumo įsikūnijimas – tamsūs plaukai, rėminantys tarsi išskaptuotą veidą skvarbiomis ryškiai mėlynomis akimis, kokių pavydėtų kiekvienas modelis; platūs pečiai ir lieknas raumeningas kūnas, kurio negalėjo paslėpti net paprastai Rafaelio dėvimi trijų dalių kostiumai. Kuri moteris liktų abejinga?!

      – Tenorėjau pasikalbėti su jumis.

      Jaunąjį argentinietį, kaip ir Betę, sutrikdė stiprusis Rafaelis.

      – Suprantu, – tarė Betė ir smerkiamai dėbtelėjo į Rafaelį.

      – Ar saugu palikti jus su šiuo žmogumi?

      – Saugiau nei su tavimi, tu…

      – Rafaeli, būk geras! – nuvargusiu balsu paprašė Betė, žavėdamasi jaunuolio, nepabūgusio nežaboto Rafaelio pykčio, ryžtu. – Tai… sudėtinga. – Ji atsiprašė ir drąsinamai nusišypsojo nepažįstamajam. – Nebijokite, jis tikrai manęs nenuskriaus.

      – Jūs tuo įsitikinusi?

      – Žinoma, ji tuo įsitikinusi, – niūriai patikino Rafaelis.

      Betė nė neabejojo, kad juodi saulės akiniai plačiais veidrodiniais stiklais slepia žudikišką skvarbių mėlynų akių žvilgsnį. Bet ji tikrai žinojo, kad Rafaelis Kordoba niekada jos nenuskriaus. Tiesą sakant, priešingai. Juk jis – jos asmens sargybinis, pasamdytas Cezario Navaro apsaugoti ją nuo bet kokio pavojaus. Jei tiksliau, neleisti niekam skriausti jaunos moters Gabrielės Navaro, kuria nuo šiol visi laikė Betę.

      Išskyrus pačią Betę…

      Vos prieš savaitę ji kuo ramiausiai gyveno Anglijoje, džiaugėsi nauju darbu Londono leidykloje ir šiek tiek jaudinosi tik dėl savo sesers Greisės, savaitgaliui išskridusios į Argentiną su savo naujuoju viršininku, kvapą gniaužiančiu gražuoliu milijardieriumi Cezariu Navaru, jo nuosavu lėktuvu. Betė nė neįtarė, kad Greisės viešnagė Buenos Airėse taip smarkiai paveiks jos pačios gyvenimą!

      Bet po kelių dienų ji taip pat atsidūrė Buenos Airėse, o kraujo tyrimai įtikino visus (išskyrus pačią Betę!), kad ji – Gabrielė, Karloso ir Esteros Navarų duktė, pagrobta prieš dvidešimt vienus metus.

      Rafaelis Kordoba, anksčiau buvęs Cezario Navaro asmens sargybinis, dabar saugojo Betę kiekviename žingsnyje. Beje, ir nuo gražių jaunų vyrų, tenorinčių pasikalbėti su ja!

      – Palik jį ramybėje, Rafaeli, – liūdnai sumurmėjo Betė, suprasdama, kad jos laisvės minutės tikrai baigėsi. – Aš jau išeinu, – patikino ji. – Manau, kad pienas mano kavoje sugižo.

      Betė išsiėmė kelias monetas iš rankinės ir susimokėdama už gėrimą numetė jas ant stalelio, tada, nė nepažvelgusi nei į vieną iš vyrų, išėjo. Kurių galų pasilikti, jeigu vis tiek nebus leista ramiai sėdėti ir šnekučiuotis su nepažįstamuoju (be to, taip tik sukeltų pavojų ir jam), o gatvėje Rafaelis seks paskui, atsilikęs per kelis žingsnius.

      Nuo to laiko, kai kraujo tyrimai tariamai įrodė, kad Betė yra dingusioji Gabrielė Navaro, jis visą laiką sekioja jai iš paskos. Betė kabinosi už to „tariamai“. Tiesiog privalėjo, nes nenorėjo pripažinti kraujo tyrimo rezultatų, kol Cezaris Navaras nesuras kitų įtikinamesnių įrodymų.

      Kad ir kaip per pastarąsias dienas jai pradėjo patikti Karlosas ir Estera Navarai, Betė buvo įsitikinusi, jog įvyko kažkokia klaida. Jos tėvai (tikrieji tėvai) – Džeimsas ir Karla Lorencai – mylėjo ją. Bleikai, įtėviai, – taip pat. Vien nuo minties, kad ji – ne Elizabetė Lorenc, ne Betė Bleik, o visai kitas asmuo, jai kiekvieną sykį sutraukdavo skrandį, imdavo drebėti rankos.

      Mergina daug apie tai galvojo…

      O Cezaris Navaras savo asmens sargybinį ir artimiausią draugą Rafaelį Kordobą pavertė Betės šešėliu.

      Cezaris Navaras…

      Nors Betė niekada nebūtų atvirai prisipažinusi, kaip tik Rafaelis nepaprastai ją baugino.

      Rafaelis?

      O taip, nors ji žūtbūt stengėsi neišsiduoti, Rafaelis Kordoba kėlė didžiulę baimę. Šis vyras buvo beveik dviejų metrų ūgio. Iš jo sklido keista grobuoniška ramybė: nuo pat trumpai kareiviškai kirptų juodų plaukų, skvarbių mėlynų akių įdegusiame labai gražiame veide iki plačių raumeningų pečių ir treniruotos krūtinės, liekno liemens, tvirtų šlaunų ir kuo ilgiausių kojų. O prabangūs pagal užsakymą siūti kostiumai tik pabrėžė visus šiuos pranašumus.

      Trisdešimt trejų metų Rafaelis Kordoba atrodė taip, kaip ir turi atrodyti buvęs Argentinos specialiojo dalinio karininkas, be to, velniškai ją gąsdino!

      Padėtį dar labiau sunkino tai, kad Greisė ruošėsi kitą mėnesį įvyksiančioms vestuvėms su Cezariu Navaru. Betė džiaugėsi matydama, kaip karštai sesė myli savo gražuolį argentinietį ir kaip tas paprastai santūrus vyras atsako jai nemeluotai giliu jausmu. Vis dėlto Betė jautėsi lyg pakliuvusi į spąstus, nes iš tikrųjų tenorėjo susikrauti lagaminus, grįžti į Angliją ir pamiršti Navarų šeimą.

      Tačiau taip nebus. Net jei ir galėtų pabėgti, jai niekaip nepavyks išvengti Greisės sužadėtuvių ir vestuvių su Cezariu Navaru. Nors prieš įvaikinama Bleikų ji tikėjo esanti Elizabetė Lorenc, pabėgdama įskaudintų Karlosą ir Esterą Navarus, o šito ji nenorėjo. Tai būtų žiauru, nes prieš dvidešimt vienus metus jie prarado savo mažąją dukrelę.

      Laimei, Betei buvo nė motais, ar įžeis Rafaelio Kordobos jausmus!

      – Gal atstosi? – tūžmingai išrėžė jį, pajutusi, kad jis seka paskui, tik jam būdingu grobuonišku žingsniu tiesiog mina ant kulnų.

      Bet Rafaelis nė nemanė paklusti.

      – Buvo labai kvaila taip lengvabūdiškai pradingti iš Cezario namų.

      Betė susiraukė išgirdusi priekaištą.

      – Pasijutau lėtai dūstanti!

      – Nevalia tokiu elgesiu jaudinti Esteros, – pridūrė Rafaelis ir sučiaupė lūpas.

      Kaip jam taip pavyksta? Iš kur Rafaelis žino, ką pasakyti, kad ji pasijustų kalta?

      Kad ir kokia sunki, nepakeliama susiklostė padėtis, Betė nenorėjo skaudinti tiek daug iškentėjusios poros. Kai Cezaris užaugo ir įstojo į universitetą, Estera ir Karlosas nebeįstengė gyventi kartu, nors ir mylėjo vienas kitą, – tarp jų skausmingai įsiterpė mylimos dukrelės šmėkla.

      Pora nuoširdžiai tikėjo, kad Betė – kadaise dingusi ir dabar sugrįžusi jų mylima atžala…

      Tačiau