Rizikuoti verta. Emilie Rose

on>

      Pirmas skyrius

      – Kas čia dabar?

      Išgirdusi susierzinusį ir nekantrų Makso Hadsono balsą Dana Folon susigūžė. Tačiau kaltinti jo negalėjo. Grėsmingai artėjo nepajudinamai galutinis Hudson Pictures statomo filmo terminas, tad žinia apie jos pasitraukimą Hadsonams toli gražu nebuvo maloni.

      Vis dėlto Dana turėjo priežasčių. Svarių priežasčių.

      Nenusileisk. Vykdyk savo planą. Griausmingas instruktuojantis vyresniojo brolio balsas vis dar aidėjo galvoje, nors ir iš kitapus Atlanto vandenyno.

      Dana įtempė beatsileidžiančias drąsos vadeles, nubraukė nuo blakstienų tamsių ataugusių kirpčiukų užuolaidą ir užkišo galiukus už ausies. Žvilgsnis atšoko nuo skaidriai mėlynose Makso akyse spindinčios nuostabos ir susitelkė į pro trijų prasegtų baltų Joseph Abboud firmos marškinių sagų tarpą žiojintį raumeningos įdegusios krūtinės trikampį. Pavojinga teritorija.

      – Tai prašymas atleisti iš darbo. Maksai, aš išeinu. Kai tik grįšime į Jungtines Valstijas, kas nors turės mane pakeisti. Jau sukūriau skelbimą, tau tereikia patvirtinti.

      – Negali išeiti. – Maksas viena ranka sulamdė popieriaus lapą ir sviedė į viešbučio apartamentų, kuriuos kelis pastaruosius mėnesius naudojo kaip laikiną biurą, kampe stovinčią šiukšlių dėžę. Nepataikė. Dana buvo įsitikinusi, kad per visus penkerius jos darbo metus Hudson Pictures Maksui, nesvarbu, kokiame buvo žemyne, nė karto nepavyko popieriaus gniužulėlio pataikyti į šiukšlių dėžę. Gal jis kūrybingas ir talentingas prodiuseris ir filmų redaktorius, tačiau sportiniais komandinio pobūdžio sugebėjimais negalėjo pasigirti, nors turėjo nuostabiai sudėtą kūną.

      Tačiau Dana jį vis vien mylėjo, o žinodama, kad tas jausmas absoliučiai vienpusis, tikriausiai niekada taip ir nesulauksiantis atsako, jautėsi visiška kvaiša. Laikas pripažinti, kad Maksas mylės savo mirusią žmoną, kol pagaliau susijungs su ja pomirtinėje karalystėje, ir gyventi toliau.

      Jis vėl ėmė vartyti popierius, tarsi Danos prašymo nė nebūta, o jai kilo pagunda apsisukti ir pabrukus uodegą sliūkinti atgal į savo viešbučio kambarį. Tačiau taip pasielgti negalėjo. Ne šį kartą.

      Draugės pasiūlymas sutapo su brolio nelaimės metinėmis, ir Dana suprato, kad nuo to laiko, kai pradėjo dirbti Hudson Pictures, nė per nago juodymą nepasistūmėjo į priekį svajonių link. Jos brolis, nepaisydamas kliūčių ir sukrečiančių įvykių, nesiliovė siekęs tikslų, būtent jis – siektinos drąsos pavyzdys.

      Tą rytą Dana sau pažadėjo, kad su visa Hudson Pictures komanda ir aktoriais iš Prancūzijos grįžusi į Kaliforniją iš karto stvers gyvenimą už ragų – imsis karjeros ir taip trokštamos šeimos planų įgyvendinimo.

      – Maksai, turiu išeiti. Noriu pati kurti filmus, o savo studijoje to niekada neleisi. Kaip ir parašyta mano prašyme, savarankiškoje kino bendrovėje turiu galimybę…

      – Tu manęs nesupratai. Išeiti negali, kaip negali ir dirbti kitiems filmų statytojams. – Kategoriškas Makso tonas įspėjo, kad geriau nesiginčyti.

      Dana čia ateidama žinojo, kad nebus lengva. Kaip tik dėl šios priežasties užtruko ne vieną savaitę – iki priešpaskutinės išvykimo iš Prancūzijos dienos, kol šiam pokalbiui sukaupė užtektinai drąsos.

      – Tavo nuomonės neprašau.

      – Nes ir taip žinai, ką pasakysiu. Tai kvailas sprendimas: iškeisdama pagrindinį žaidėją – Hadsonus – į trumpalaikę savarankišką kino bendrovę, žengtum žingsnį atgal. Be to, pasiskaityk sutartį. Tau draudžiama dirbti kitoje filmų bendrovėje dvejus metus po išėjimo iš mūsų.

      Iš nuostabos Dana kone susverdėjo. Neatminė, kad į sutartį būtų įtrauktas punktas dėl konkurencijos, tačiau gavusi progą dirbti Hadsonams ji taip susijaudino, jog sutarties tada įdėmiai neperskaitė, nors ir privalėjo. Dokumentas gulėjo namie segtuvų spintoje. Ar Makso žodžiai teisingi, patikrinti negalėjo.

      – Dvejus metus?

      – Taip, šis punktas įtraukiamas į visas mūsų sutartis. Išeinantys žmonės negali išsinešti privačios informacijos.

      Maksas staigiu judesiu persibraukė pirštais per trumpus tamsius plaukus ir tarsi kažko ieškodamas kilstelėjo nuo stalo šūsnį popierių, o to kažko neradęs susierzino. Danai prireikė valios pastangų, kad nepultų į pagalbą kaip paprastai.

      Padėti Maksui ir juo rūpintis jai nebebuvo tik darbas, tai tapo įkyriu įpročiu, kurio jau seniai reikėjo atsikratyti.

      – Tavo išpuolis visiškai ne laiku, – jis pridūrė nė nepakeldamas akių.

      Žioptelėjusi Dana pasistengė suvaldyti beprasiveržiantį pyktį. Neapgalvotais žodžiais ir jausmų protrūkiais nieko neišspręsi, o Maksui šiurkštumas nebūdingas. Kita vertus, tokį spaudimą darbe jis irgi retai patirdavo. Filmas turėjo būti galutinai baigtas, kol jo senelės Lilijanos Hadson nepasiglemžė vėžys. Darbas artėjo prie pabaigos, filmas pastatytas, prasidėjo apdorojimo stadija, tačiau laikas tirpte tirpo. Jo mažai, o Lilijanos dienos suskaičiuotos. Visi darbavosi be atvangos, nervai įtempti.

      Vis dėlto Daną užplūdęs pyktis užgožė dvejones ir nenorą įžeisti Makso jausmus. Prieš penkerius metus pradėjusi dirbti Hudson Pictures neketino užsibūti – tik įgyti patirties ir po metų dvejų judėti toliau. Prodiuserio ir filmų redaktoriaus – net jei tai pats Maksas Hadsonas – vyriausiosios padėjėjos pareigoms ji pernelyg kvalifikuota. Turėjo galybę rekomendacijų, ir visai nesvarbu, kad ne iš vakarinės, o iš rytinės pakrantės.

      Dana visada svajojo pati kurti filmus. Tačiau Maksas pasirodė besąs puikus viršininkas. Iš jo išmoko kur kas daugiau nei per visus universiteto ir praktikos metus.

      Bet paskui kaip kvailė jį įsimylėjo, užkirsdama sau kelią judėti į priekį. Ligi šiol. Praėjusią savaitę pamačiusi Maksą pasišalinant su dar viena šviesiaplauke Dana suvokė, kad net romantiškoje Provanso Montkalmų pilies atmosferoje jis negali žvelgti į ją kaip į moterį, tad ir toliau ją matys tik kaip biuro daiktą.

      Kad būtų šalia Makso, Dana ilgai gniaužė svajones. Metas iš esmės viską pakeisti. Jos brolis mėgo sakyti, kad lūkuriuodamas niekur nenukeliausi, o ligi šiol ji kaip tik taip ir elgėsi. Šitam turėjo būti galas. Dabar pat.

      Kad neimtų klykti ant Makso, Dana sąmoningai apramdė įsiūtį ir, kai jau manėsi ganėtinai susitvardžiusi, giliai įkvėpė.

      – Tai ne įžūlumas, Maksai. Tai – mano karjera.

      Jis pakėlė galvą ir pažvelgė lediniu žvilgsniu.

      – Jeigu mėginsi ieškoti darbo kažkur kitur filmų pramonės srityje, karjeros nepadarysi.

      Šokas buvo toks stiprus, kad Danos šonkaulius tarsi kas aštriu kardu pervėrė. Užplūdo nuostabos, nuoskaudos ir išdavystės banga. Kai kalba pakrypdavo apie filmo vizijos įgyvendinimą, Maksas garsėjo nepalenkiamu būdu, tačiau su ja visada elgėsi švelniai.

      – Po visko, ką dėl tavęs padariau, balsuosi prieš mane?

      – Nė nesudvejojęs. Tavo išėjimas sukliudytų baigti filmą, kol… – Makso balsas užlūžo, ir jis nusuko akis į ant sienos kabantį parengiamąjį maketą. Tačiau kažin ar jo mintys sukosi apie grafinę filmo scenų išraišką.

      Jo žandikaulių raumenys įsitempė, lūpos susispaudė. Matydama, kaip jis kovoja su užplūdusiais jausmais, Dana pajuto kone smaugiantį dusulį. Žinojo, kad Maksas beprotiškai myli Lilijaną. Hadsonų matriarchę dievino visa šeima. Todėl suvokimas, kad netrukus jos neteks, varė į neviltį. Vis dėlto Dana buvo tikra, kad dėl vieno dalyko Maksas klysta. Šį filmą baigs ir be jos.

      Regimai suėmęs save į rankas jis vėl atgręžė žvilgsnį į Daną. Šį kartą akyse nebuvo matyti jausmų, jos spinduliavo tvirtu ryžtu. Tokia veido išraiška ištaręs kelis glaustus sakinius Maksas sugebėdavo sutramdyti bet kurį netinkamai besielgiantį komandos narį ir aktorių. Dana smarkiau suspaudė kojas, kad ir iš jos neliktų šlapia vieta.

      – Dana, neleisiu, kad per tave filmas vėluotų. Senelė nori išvysti su savo vyru išgyventą meilės istoriją ekrane. Aš jos nenuvilsiu. Ir padarysiu viską, kad tu nepakenktum projektui.

      – Nepakenkčiau!