Išrinktoji. Jane Porter

/title>

      K aip karaliui derėtų prašyti paslaugos?

      Rūmų kieme karalius Šarifas Feras nusiskynė nuo krūmo rožės pumpurą ir įsispoksojo į vos prasiskleidusį rausvą žiedą. Šioje šalyje, kur dykumos karštis nualina viską aplinkui, rožės prigyja ir auga labai sunkiai, dėl to jos atrodo dar vertingesnės ir nuostabesnės.

      Taigi kaip karaliui prašyti pagalbos?

      Kaip jam gauti tai, ko labai reikia?

      Atsargiai, – atsakė Šarifas pats sau. – Labai atsargiai.

      PIRMAS SKYRIUS

      Taukšėdama žemakulniais tamsiai mėlynos spalvos bateliais Džeslina Hiton išėjo iš administracijos pastato ir sparčiai nužingsniavo šaligatviu. Buvo paskutinė mokslo metų diena, laimei, visi moksleiviai pagaliau išsiskirstė, prisikimšę keksiukų ir išgėrę kibirus siaubingo raudono punšo. Džeslinai beliko vasarai užrakinti savo klasę.

      – Ar ketinate per atostogas keliauti, panele Hiton? – plonu spigiu balseliu užsikirsdamas pasiteiravo vienas moksleivis.

      Džeslina pakėlė akis nuo šūsnies popierių, kuriuos buvo išsitraukusi iš savo pašto dėžutės mokytojų kambaryje.

      – Aronai, tu vis dar čia? Juk pamokos baigėsi senų seniausiai.

      Strazdanotas paauglys nuraudo.

      – Kai ką pamiršau. – sumurmėjo vis labiau raudonuodamas. Pasirausęs kuprinėje vaikinukas ištraukė paketėlį, įvyniotą į baltos spalvos popierių ir perrištą violetiniu kaspinėliu. – Čia jums. Išrinko mama, bet sugalvojau aš pats.

      – Dovana, – nusišypsojo Džeslina ir suėmė korespondenciją viena ranka, kad galėtų paimti dovaną. – Labai malonu sulaukti tokio dėmesio. Bet tai visai nebūtina, Aronai. Susitiksime kitais metais…

      – Aš negrįšiu. – Aronas gūžtelėjo pečiais ir liūdnai pasitaisė kuprinę ant nugaros. – Šią vasarą ketiname išsikraustyti. Tėtį perkelia atgal į Valstijas. Greičiausiai į Ankoridžą Aliaskoje.

      Pastaruosius šešerius metus Džeslina mokytojavo nedidelėje privačioje mokykloje Jungtiniuose Arabų Emyratuose. Jai ne kartą teko matyti, kaip mokiniai – emigrantų vaikai – tai atvyksta, tai staiga išvyksta.

      – Labai gaila, kad turi išvykti, Aronai. Nuoširdžiai gaila.

      Vaikinukas dar giliau susikišo rankas į kelnių kišenes.

      – Gal galėtumėte pasakyti apie tai kitiems vaikams? Galbūt jie norės man parašyti elektroniniu paštu?

      Aronas vėl užsikirto. Liūdesys balse ir žemai nuleisti pečiai labai sujaudino Džesliną. Šiems vaikams tenka daug iškentėti. Vis kiti namai, vis kita šalis su savais papročiais, pastovu tik nuolatiniai pokyčiai.

      – Žinoma, Aronai, būtinai pasakysiu.

      Linktelėjęs jis apsisuko ir nuėjo. Džeslina lydėjo akimis, kol vaikinukas skubėjo tuščiu mokyklos koridoriumi, paskui atsiduso ir atsirakino tuščios klasės duris.

      Buvo sunku patikėti, kad baigėsi dar vieni mokslo metai. Atrodė, dar vakar ji dalijo kalnus vadovėlių ir kruopščiai rašė į žurnalą savo mokinių vardus ir pavardes. O dabar jie dingo kaip dūmas blaškomas vėjo ir du mėnesius Džeslina bus visiškai laisva.

      Na, bus laisva, kai užrakins klasę, o šito negali padaryti neatlikusi paskutinės ir pačios nemėgstamiausios užduoties – dar reikia nuplauti klasės lentas.

      Po dvidešimties minučių tamsiai mėlyna Džeslinos suknelė buvo lipte prilipusi prie nugaros, o vešlūs tamsūs plaukai sudrėkę nuo prakaito. Na ir darbelis, – pamanė plaudama kriauklėje purviną kempinę.

      Kažkas pabeldė ir atsivėrus durims Džeslina pamatė mokyklos direktorę daktarę Medoks.

      – Panele Hiton, pas jus svečias.

      Džeslina pamanė, kad atėjo jos mokinio Roberto tėvas, susirūpinęs dėl sūnaus pažymių. Bet tai buvo ne jis. Širdis ėmė pašėlusiai daužytis, kai prieš save ji apstulbusi pamatė ne ką kitą, o Šarifą Ferą. Princą Šarifą Ferą.

      Ji konvulsiškai suspaudė šlapią kempinę, purvinas vanduo bėgo virpančiais pirštais.

      Šarifas.

      Šarifas čia?

      Neįtikėtina, bet klasės tarpduryje priešais Džesliną tikrai stovėjo Princas Feras – aukštas, įspūdingas ir pats tikriausias. Džeslina rijo jį žvilgsniu, į kraują plūstelėjo dozė adrenalino, kūną pakaitomis liejo tai karštos, tai šaltos bangos.

      Daktarė Medoks kostelėjo.

      – Panele Hiton, man labai malonu jums pristatyti dosniausią mūsų mokyklos rėmėją, jo karališkąją didenybę…

      – Šarifai, – neištvėrusi sušnabždėjo Džeslina.

      – Džeslina, – nežymiai linktelėjęs ištarė Šarifas.

      Kai nuskambėjo sodriu, giliu balsu ištartas jos vardas, nesimatymo metai dingo tarsi mostelėjus burtų lazdele.

      Pastarąjį kartą jie matėsi jaunesni, daug jaunesni. Džeslina, visai jauna mergina, tada pirmus metus mokytojavo amerikiečių mokykloje Londone, o Šarifas, žavus ir maištingas Arabijos princas, mėgo mūvėti džinsus, avėti sandalus ir nevengdavo apsmukusių kašmyro vilnos megztinių.

      Dabar prieš ją stovintis vyras atrodė visiškai kitaip. Nebeliko nei apsmukusių megztinių, nei išblukusių suplyšusių džinsų. Juos pakeitė dishdashah arba thoub – taip dažniausiai Persijos įlankos regione vadinamas lengvas ilgas vientisas baltas drabužis, o ant galvos turėjo tradicinį apdangalą, kuris formuojamas iš gutrah – balto į šaliką panašaus audinio, ir ogal, juodos juostos, kuri viską prilaiko.

      Nors ir gerokai pasikeitęs nuo tada, kai jie buvo susitikę paskutinį kartą, bet ne tiek, kad neatpažintum – tas pats veriantis metalinis žvilgsnis, tas pats smakras su duobute, tie patys tamsūs žvilgantys plaukai.

      Daktarė Medoks sutrikusi žvilgčiojo tai į savo mokyklos mokytoją, tai į Šarifą.

      – Judu pažįstami?

      Pažįstami? Pažįstami? Džeslina tuomet priklausė jam, o Šarifas priklausė jai. Jųdviejų gyvenimai buvo taip susipynę, kad nutrūkus draugystei Džeslinos širdis sudužo.

      – Mes… mes kartu mokėmės, – užsikirsdama paaiškino Džeslina ir nuraudusi stengėsi išvengti Šarifo žvilgsnio.

      Vis dėlto jis sugavo jos žvilgsnį ir nebepaleido, lūpų kamputis pašaipiai kilstelėjo.

      Jie kartu nesimokė.

      Apskritai mokyklą lankė ne tuo pačiu metu. Šarifas buvo šešeriais metais vyresnis už Džesliną ir jiedviem susitikus jau buvo gerai žinomas klestintis finansų analitikas Londone, nors rengėsi taip, kad jokiu būdu tuo nepatikėtum.

      Jie kelerius metus susitikėjo, paskui Džeslina nutraukė santykius ir išvyko nusprendusi, kad jie daugiau nebepasimatys. Iki šiol taip ir buvo.

      Tai nereiškė, kad Džeslina nesitikėjo, jog Šarifas mėgins jos ieškoti.

      Galiausiai taip ir atsitiko. Tačiau kodėl? Ko jam reikia iš jos? O kad kažko reikia – aišku kaip dieną. Be labai rimtos priežasties Šarifas Feras nebūtų atsiradęs jos klasėje Šardžos mieste.

      – Mes kartu mokėmės Anglijoje, – patikslino Džeslina, stengdamasi atrodyti visiškai abejinga ir nuslėpti, kad netikėtas Šarifo pasirodymas išmušė ją iš vėžių. Yra vaikinų, su kuriais išsiskiri draugiškai ir gyveni toliau, bet yra ir tokių, kurie iš esmės tave pakeičia.

      Šarifas amžiams pakeitė Džesliną, ir dabar, nepaisant prabėgusių metų, vien atsidūrus su juo tame pačiame kambaryje jos nervai įsitempė kaip styga, o mintyse aidėjo vienintelis žodis – pavojus, pavojus, pavojus.

      – Koks mažas pasaulis, – tarė daktarė Medoks.

      – Teisybė, – sutiko Šarifas ir nežymiai linktelėjo karališką galvą.

      Džeslina dar stipriau suspaudė kempinę, o širdis daužėsi it paklaikusi galvojant ką Šarifas čia veikia. Ko jam reikia? Ko šiam vyrui reikia iš jos?

      Džeslina