Tikra meilė nebuvo planuota!. Шэрон Кендрик

tle>

      1

      Jis kaipmat ją atpažino, bet prireikė akimirkos pamąstyti kodėl. Ksandras Konstantinidas akimis rijo smulkutę raudonplaukę – storos garbanos glostė merginos pečius ir ne tik erzino, bet ir gundė vyrą. Ksandras nudžiugo, kad pavyko prasiblaškyti, nors ir trumpam, nes prasiblaškymas padėjo užmiršti seną pažadą. Gal taip nutiko dėl vieno iš seniausių draugų vestuvių: Ksandras prisiminė, kas ir jo laukė, o gal pajuto, kaip greitai bėga laikas? Juk lengviausia buvo patikėti, kad niekas nesikeičia. Elgiesi taip, tarsi dienos nevirstų metais. Bet staiga ji ateina – ateitis, su visais lūkesčiais…

      Jis pažadėjo vesti.

      Jis visada buvo pasiryžęs paklusti likimui.

      Bet nebuvo prasmės dabar apie tai galvoti, nes laukė įtemptas savaitgalis. Draugystė ir vertinga partnerystė versle – svari priežastis dalyvauti draugo šeicho vestuvėse, nors dažniausiai Ksandras tokių švenčių vengė it maro epidemijos.

      Jis vėl sužiuro į raudonplaukę. Ji viena sėdėjo mažame, privačių lėktuvų terminale, lūkuriavo, kol laipins į prabangų lėktuvą, išsitaršę plaukai ją dar labiau išskyrė iš kitų moterų. Merginos drabužiai irgi krito į akis, bet ne tik dėl to, kad nė kiek nepriminė varganos, ankštos kokteilinės suknutės, su kuria jis matė ją praėjusį kartą: tokia apranga įsiūbavo vyro vaizduotę – kitaip ir negalėjo būti.

      Ksandras pakreipęs galvą nužvelgė ją vertinamu žvilgsniu. Šiandien raudonplaukė nesegėjo juodo atlaso korseto ir buvo be batelių su dangoraižio aukščio kulniukais, ir be dailiausias kojas aptempiančių tinklinių kojinių. Taip. Raudonplaukė žodžiui paprasta suteikė visai kitą atspalvį. Teniso bateliai, patrumpinti džinsai, iš po kurių buvo matyti baltos, šlakuotos kulkšnys, ir žali trumparankoviai marškinėliai, bemaž atspindintys smaragdo spalvos katiniškas merginos akis.

      Jis geriausiai prisiminė akis. Ir liekną kūną, kuriam, regis, buvo per didelė siaurutė uniforma, priešingai nei gamtos apdovanotoms jos kolegėms, padavėjoms, kurių grožybės virto per kraštus. Prisiminė ir kaip ji išliejo kartaus viskio su cukruotais vaisių gabaliukais kokteilį, kai pasilenkė virš stalo, norėdama jį aptarnauti. Kokteilis nuvarvėjo jam ant kelnių, ledinis skystis pamažu sudrėkino tarpkojį. Prisiminė, kaip krūptelėjo, o moteris, su kuria buvo atėjęs, čiupo servetėlę, norėdama rūpestingai nusausinti, nors jis jau ketino sakyti jai, kad jų santykiai baigti.

      Ksandras suspaudė lūpas. Raudonplaukė padavėja atsitiesė ir tylomis atsiprašė, tačiau įžūliai žibančios žalios akys išdavė, kad ji tai darė nenuoširdžiai. Akimirkai jis susimąstė, gal ji tyčia judėjo nerangiai, bet kažin, ar kas nors elgtųsi šitaip kvailai?

      Gal elgtųsi?

      O dabar ji lūkuriavo pačioje netikėčiausioje vietoje, kol pradės laipinti į prabangų lėktuvą, skraidinsiantį į šeicho Kulalo Al Dijos ir niekam nežinomos anglės Hanos Vilson vestuves. Neturėdamas ką veikti, Ksandras telefone perjungė lėktuvo režimą, o raudonplaukė pradėjo raustis milžiniškame, gerokai nudėvėtame lagamine. Nejau ji irgi buvo pakviesta į karališkąsias vestuves? Jis nepagarbiai perkreipė lūpas. Vargu. Jau greičiau buvo pasamdyta dirbti, kaip sklido kalbos, pačiose puošniausiose vestuvėse, kurių dykumų gyventojai neregėjo gerą dešimtmetį. O šalyje, kurioje tikimasi kuklios aprangos, raudonplaukė negalės rodytis taip apsinuoginusi, kaip anąkart.

      Gaila.

      Įkišęs telefoną kišenėn Ksandras šyptelėjo, o ji kaip tik tuo metu pakėlė akis ir pamatė, kad jis spigina žvilgsniu, tarp jų blykstelėjo stipri kibirkštis. Lekiančią geismo kibirkštį kone galėjai išvysti ir apčiuopti. Gražios jos akys išsiplėtė iš nuostabos. Jis matė, kaip po plonyčiais marškinėliais išsišovė jos speneliai, ir tarpkojyje nubudo vyriškumas.

      Kartais, pagalvojo Ksandras, nekantraudamas tikiesi kažin ko, o kartais likimas pakiša tai, apie ką nė nesvajojai.

      Ten buvo jis.

      Ten tikrai jis.

      Nejau tai atsitiktinumas?

      Tomasinai kažkaip pavyko neprasižioti iš nuostabos, bet tik tiek. Ji žinojo, kad svarbūs ir ypatingi žmonės susirinko į mažą oro uostą, pasiruošę lipti į karališkąjį lėktuvą ir skristi į Zachristaną, bet nekreipė dėmesio į svečius, palydėtus į išvykimo salę. Tomasina vis dar stengėsi suvokti, kad sesuo Hana ruošėsi tekėti už dykumos karaliaus ir greitu metu tapti tikra karaliene. Nepaisant to, kad Hana laukėsi šeicho kūdikio ir neįprasta sąjunga buvo prasminga, Tomasinai sunkiai sekėsi nuslėpti pasibjaurėjimą brukamomis vestuvių tradicijomis. Nes, jos manymu, vyras, už kurio sesuo ištekės, buvo arogantiškas ir valdingas, ir panašu, kad jo draugai tokie patys.

      Ji dar kartą vogčiomis žvilgtelėjo į graikų milijonierių, kuris drybsojo ant sofos kitoje nedidelio terminalo pusėje, dailus kostiumas neslėpė raumeningo vyro kūno. Ksandras Konstantinidas. Nepamirštamas vardas įsimintinam vyrui. Bet kažin, ar jis ją prisimena?

      Tomasina nebyliai maldavo. Prašau, padaryk taip, kad jis neprisimintų.

      Tarp kitko, prabėgo daugybė mėnesių, o jų susidūrimas tebuvo trumputis. Ji prisikando lūpą. Ak, kodėl nusprendė seseriškai palaikyti moterį, kurią turtuolis ketino palikti prašmatniame bare, kuriame Tomasina dirbo? Kaip ir reikėjo tikėtis, greitai neteko darbo…

      Ksandrą Konstantinidą ji pastebėjo tą pačią akimirką, kai anas įžengė į tviskantį kokteilių barą. Tiesą pasakius, kas nepastebėjo: jo nepastebėti buvo neįmanoma. Charizmatiškas ir spinduliuojantis stiprybe jis, rodės, net nepastebėdavo, kad sužadindavo kitų smalsumą. Kita padavėja Elė, geriausia Tomasinos draugė, papasakojo, kad vyrukas pasakiškai turtingas ir visai neseniai išrinktas geidžiamiausiu viengungiu.

      Bet Tomasina nesiklausė vienu įkvėpimu išbertos ataskaitos apie vyro banko sąskaitą ar pasiekimus lovoje su gražiomis moterimis, kuriomis jis beširdiškai atsikratydavo. Ksandro išvaizda nustelbė visus turtus ir mergina nustebo, kad ilgiau, nei derėtų, užsispoksojo į tą vyrą, nors įprastai į dailesnius klientus nedirsčiojo. Bet iki šiol nebuvo tokio gero kliento kaip šis. Tomasina nepamiršo tvirto vyro kūno sudėjimo – jis galėjo be vargo laimėti kelis raundus bokso ringe, bemaž nesistengdamas. Kai sutinki žmogų su velniškai juodais plaukais, tamsių blakstienų įrėmintomis mėlynomis akimis ir lūpomis, kurios tuo pat metu gundo ir yra negailestingos, supranti, kad šitas vyras yra labai pavojingas. O Tomasina visada užuodė pavojų. Šitas gebėjimas jos neapleido per visą sudėtingą vaikystę – kybojo tarsi vėzdas, tik ir telaukiantis, kada ji praras budrumą, kad galėtų užsimoti ir trinktelėti. Todėl pavojų mergina šalinosi it užkrato.

      Tomasina nepamiršo, kaip pajuto silpnumą kojose, kai avėdama aukštakulniais artinosi prie graikų turtuolio, sėdinčio su pačia gražiausia šviesiaplauke, kokią tik jai teko matyti. Tada Tomasina aiškiai išgirdo, kaip moteris šnirpštelėjo.

      – Prašau, Ksandrai, – drebančiu balsu meiliai pasakė ji, – nesielk šitaip. Juk žinai, kaip tave myliu.

      – Bet aš tavęs nemyliu. Sakiau tau iš pat pradžių, – nedviprasmiškai ir ramiai pasakė jis. – Aš paaiškinau savo sąlygas. Sakiau, kad nepersigalvosiu, ir nepersigalvojau. Kodėl moterys nelinkusios suprasti to, kas ir taip aišku?

      Tomasina įsiuto, nugirdusi pokalbį. Sąlygos? Jis kalbėjo, tarsi dėstydamas verslo planą, tikrai ne apie santykius, lyg žavi jo draugė būtų buvusi daiktas, o ne žmogus. Tomasina tik pagalvojo, kad moteriai nederėtų šitaip drąsiai ateiti ir tvirtinti, kad myli vyrą. Ji dar labiau suirzo, kai palaukė, kol barmenas sumaišys viskio kokteilį su vaisių gabaliukais, ir sugrįžusi pamatė, kad Ksandras Konstantinidas stebėjo ją. Mergina nebuvo įsitikinusi, kas erzino labiau – faktas, kad jis tingiai sekė ją akimis lyg tviskantį automobilį, svarstydamas, ar ji apsigręš, ar faktas, kad įdėmus ir arogantiškas jo akių žvilgsnis keistai ją jaudino, ir jai tai labai nepatiko.

      Dabar ji prisiminė, kaip jaudulys kuteno pilvo apačią, o tvinkčiojančios krūtys kone veržėsi iš aptemptos uniformos. Ji puikiai prisiminė, kad jautė, kaip jis sekiojo ją akimis, visai nekreipdamas dėmesio į šalia įsitaisiusią moterį, kuri labai stengėsi nepravirkti. Ir Tomasina supyko. Vyrai. Jie visi vienodi. Ima ir ima, bet niekada neduoda, kol užspeiti į kampą. Net ir tada jie sugeba kažkaip išsisukti. Nieko nuostabaus, kad ji laikėsi nuo