Viskas atrodė tik žaidimas…. Линн Грэхем

n>

      1

      Graikų milijonierius Andželas Valtinas įžengė į tėvo biurą ir priimamajame rado laukiančius abu savo brolius. Jis sustingo lyg stabo ištiktas, o antakiai šovė aukštyn.

      – Kas čia dabar? Šeimos susirinkimas?

      – Arba tėtis ketina už ką nors išskalbti mums kailį, – pareiškė jo netikras brolis italas, princas Vitalis Kastiljonis. Balse skambėjo neslepiama nuostaba, nes visi jau buvo tokio amžiaus, kai tėvų nepritarimas nebekėlė nerimo.

      – Ar jis dažnai taip elgiasi? – susiraukęs griežtai mestelėjo Zakas da Roča.

      Andželas tylomis pažvelgė į Vitalį ir tik stipriau sukando dantis, kad neišsprūstų jokia pastaba. Zakas, nesantuokinis jųdviejų brolis, buvo gana nenuspėjamas. Jis labai neseniai ir labai netikėtai prisijungė prie šeimos, todėl broliai dar nepajėgė jo priimti. Tiek įtariajam Andželui, tiek Vitaliui buvo vienodai sunku juo pasitikėti.

      Vitalis vyptelėjo.

      – Esi vyriausias, – priminė jis Andželui. – Tikra kelrodė žvaigždė. Todėl turi teisę pirmas pas jį užeiti.

      – Abejoju, ar šį kartą noriu pasinaudoti pirmagimio teise, – prisipažino Andželas. Jis pajuto, kaip palengva atslūgsta keistas kojas pakertantis nerimas ir grįžta įprastas nepalaužiamas pasitikėjimas savimi.

      Tiesą sakant, Čarlzas Raselis niekada nerodė tėviškos rūstybės sūnums, tačiau net nesinaudodamas savo valdžia buvo geras tėvas. Čarlzas santuokoje ilgai negyveno nei su Andželo, nei su Vitalio motina, bet po skyrybų pasirūpino išlaikyti artimą ryšį su sūnumis. Andželas buvo dėkingas už stabilumą, kurį Čarlzas suteikė jo gyvenimui. Spėjo, kad įžvalgumą ir verslumą irgi paveldėjo iš tėvo. Jo motina – tikra vėjavaikė graikė, lengvabūdė turtinga paveldėtoja. Jeigu ne tėvas, ji būtų auklėjusi sūnų itin nerūpestingai.

      Čarzlas Raselis perėjo kabinetą, norėdamas pasisveikinti su vyriausiuoju sūnumi.

      – Vėluoji, – ištarė ramiai.

      – Užtruko valdybos posėdis, – nesutrikęs atsakė Andželas. – Dėl ko visas šis sujudimas? Pamatęs Zaką ir Vitalį laukiamajame, pamaniau, kad reikalas neatidėliotinas.

      – Nelygu, kas tau yra neatidėliotina, – tarė Čarlzas, nenuleisdamas akių nuo savo nepaprastai aukšto trisdešimt trejų metų vyresnėlio. Jis buvo praaugęs tėvą keliais coliais.

      Iki pat tos akimirkos, kai jo ausis pasiekė susirūpinimą kelianti informacija, Čarlzas be galo juo didžiavosi. Reikėjo pripažinti, kad Andželo gyslomis teka kilmingos ir pasakiškai turtingos šeimos kraujas. Bėda ta, kad toji šeima labiau garsėjo savo skandalingu elgesiu nei laimėjimais. Vis dėlto Čarlzas didžiavosi vyresnėlio nepaprastai gera reputacija verslo pasaulyje. Per dvi paskutines kartas Andželas buvo pirmasis Valtinas, kuris uždirbdavo daugiau, nei išleisdavo. Labai nuovokus, atkakliai aukštų tikslų siekiantis, ištikimas ir mylintis sūnus, todėl Čarlzas mažiausiai tikėjosi būti nuviltas būtent jo. Vis dėlto Andželas jį nuvylė primindamas tuos laikus, kai Valtinai gyveno negalvodami apie kitus ir elgdamiesi neatsakingai.

      – Gal paaiškintum, kas atsitiko? – pasiteiravo Andželas jam būdingu lediniu tonu.

      Čarlzas, dailus į šeštą dešimtmetį įžengęs ir jau žilti pradėjęs vyras, įsitaisė prie savo tvarkingo darbo stalo.

      – Kada ketini suaugti? – šaltai pasiteiravo sūnaus.

      Andželas sumirksėjo išmuštas iš vėžių.

      – Ar čia koks nors pokštas? – paklausė pašnabždomis.

      – Deja, ne, – atkirto tėvas. – Prieš savaitę iš patikimo šaltinio, kurio neketinu atskleisti, išgirdau, kad jau esu senelis…

      Andželas suakmenėjo. Gražus, liesas veidas staiga tapo bejausmis, o skvarbios tamsios akys virto dviem neįžvelgiamais ledo gabaliukais. Po sekundės dalies jis agresyviai atkišo smakrą tarsi gindamasis nuo netikėtai suduoto smūgio. Tai, ką tikėjosi nuslėpti, netikėtai buvo atskleista, ir dar žmogaus, kurio vienintelio pasaulyje nuomonė jam buvo svarbi.

      – Dar daugiau – nors tapau seneliu, niekada nepamatysiu vaikaičio, jeigu tu nieko nesiimsi, – apgailestaudamas užbaigė Čarlzas.

      Andželas susiraukė ir staigiai mostelėjo ranka, lyg norėtų užbaigti pokalbį – tipiškas graiko gestas.

      – Norėjau tave apsaugoti…

      – Ne, tu tetroškai apsaugoti save, – nieko nelaukdamas nutraukė jį Čarlzas. – Nuo įsipareigojimų ir atsakomybės vaikui.

      – Aš to neplanavau. Nejau turėčiau apversti savo gyvenimą aukštyn kojomis dėl tokios nesėkmės? – beveik suurzgė Andželas.

      Tėvas perliejo jį vertinamu žvilgsniu.

      – Apie tave negalvojau kaip apie nesėkmę.

      – Jūsų santykiai su mama buvo kitokie, – išdidžiai atšovė Andželas – tikras turtingos ir garsios giminės atstovas.

      Pagyvenusio vyro kaktoje įsirėžė gili raukšlė.

      – Andželai… Niekada tau nepasakojau visos tiesos apie mūsų santuoką su tavo mama, nes nenorėjau, kad sumažėtų tavo pagarba jai, – nenoriai prisipažino tėvas. – Tiesa ta, kad Andželina tyčia pastojo, kai sužinojo, jog noriu nutraukti mudviejų santykius. Vedžiau, nes ji laukėsi, o ne todėl, kad mylėjau.

      Andželas krūptelėjo išgirdęs šią žinią, bet tai jo nepribloškė. Jis visąlaik žinojo, kad mama yra išpaikinta, savanaudė ir nepripažįstanti atsisakymo. Sūnus įsmeigė išraiškingas tamsių blakstienų įrėmintas akis į tamsiai auksines tėvo akis.

      – Jūsų santuoka iširo. Vargu ar vertėtų patarti man vesti savo vaiko motiną! – nusijuokė jis.

      – Tu teisus – santuoka su Andželina man nebuvo sėkminga, – švelniai pritarė Čarlzas. – Tačiau tau tai išėjo į naudą. Gavai tėvą, kuris turėjo teisėtą pagrindą įsikišti ir pasirūpinti, kad būtų užtikrinti tavo interesai.

      Nauda buvo tokia akivaizdi, kad Andželas sugriežė baltais tobulais dantimis prieš atsakydamas.

      – Tada turėčiau padėkoti tau už auką, – ištarė gergždžiančiu balsu.

      – Nelaukiu padėkų. Mažas nuostabus berniukas virto vyru, kurį gerbiu…

      – Su viena išimtimi, – atžagariai įsiterpė Andželas.

      – Tu suklydai. Pasitelkei teisininkus į pagalbą – tuos Valtinų grobuonis, kurių vienintelis tikslas – apginti tave ir gerą Valtinų vardą ir turtus…

      – Būtent, – šįkart švelniau prabilo Andželas, – jie gina mane.

      – Nejau tikrai nenori pažinti savo vaiko? – su augančiu nerimu pasidomėjo Čarlzas.

      Andželas suspaudė jausmingas putlias lūpas. Išryškėjo griežtos skruostikaulių linijos. Veide sumišo gėda ir pyktis.

      – Žinoma, kad noriu, tačiau susitarti su motina būtų labai sudėtinga.

      – Ar taip matai padėtį? Ją kaltini dėl visos šios painiavos? – su panieka atrėžė vyresnysis vyras. – Tavo advokatai privertė ją pasirašyti susitarimą, kad neviešins šio reikalo mainais į finansinę paramą, o tu nepasivarginai pajudinti net mažojo pirštelio, kad gautum leidimą dalyvauti vaiko gyvenime.

      Andželas neketino pasiduoti, nors darėsi vis sunkiau suvaldyti kylantį įniršį. Tegul jis bus prakeiktas, jeigu leis šiam nelemtam reikalui su kūdikiu sugadinti jųdviejų su mylimu tėvu santykius.

      – Kūdikis dar net nebuvo gimęs. Nežinojau, kaip jausiuosi, kai tai nutiks.

      – Teisininkai sutelkė dėmesį į tai, kaip apsaugoti tavo privatumą ir turtus. O tau derėjo pagalvoti apie šeimą, – tvirtai pareiškė Čarlzas. – Užuot taip pasielgęs, pavertei vaiko motiną savo priešu.

      – Siekiau ne to. Valtinų teisininkų komanda siekė, kad sudarant sandorį nekiltų jokių asmeniškumų.

      – Ir kaip suveikė tokia bejausmė strategija? – sausai paklausė Čarlzas.

      Andželas vos nesuriaumojo balsu iš pasiutimo.