Ji varo mane iš proto. Jill Shalvis

>

      Prologas

      – Naudokis proga su manimi, Zakai. Siūlau apsinuoginti.

      Išvargęs ir purvinas Zakas Tomas dar įstengė kilstelėti galvą ir pasižiūrėti į Kristiną.

      – Ką?

      Tokia pat purvina ji viliokiškai išrietė antakį, ištepliotą suodžiais, bet dėl to buvo tik dar sunkiau į ją žvelgti rimtai. Ir dar dėl išterliotos panosės.

      – Tu ir aš, – tarė ji. – Nuogi. Ką manai?

      Zakas nesusilaikė – nusijuokė. Gal ji išprotėjo? Jie abu vilkėjo ugniagesių aprangą ir buvo pervargę – kelias valandas įnirtingai gesino gaisrą. Aplink pilkais debesimis sukosi dūmų ir pražūties dvokas ir skverbėsi į drabužius ir odą. Nieko seksualaus.

      – Ei, niekas nelieka gyvas, kai išjuokia mano pasiūlymą pasimylėti, – pagrasino ji. – Net ir tu, pareigūne Gražuoliuk.

      Kai Zakas nusivaipė dėl pravardės, Kristina nusijuokė.

      – Tai pamylėsi mane šįvakar ar ne?

      Seksas atpalaiduodavo – apskritai seksas padėdavo daugeliu atvejų, bet Zakas taip pervargo, kad nė nesugebėjo sukaupti jėgų ir prisitraukti jos arčiau, ką jau kalbėti apie ką nors daugiau.

      – Negaliu.

      – Juk abu žinom, kad meluoji.

      Gaisrų gesinimas kai kuriuos žmones įkaitindavo ir pripumpuodavo adrenalino. Kristina buvo viena iš jų. Paprastai ir Zakas toks būdavo, bet šiandien jie rado gaisro auką, nekaltą mažą vaiką, ir negalėjo to išmesti iš galvos.

      – Negaliu, – pakartojo jis.

      Kristina atsiduso. Maždaug dvidešimt penkerių blondinė buvo tokia graži, kad ją buvo galima palaikyti aktore, vaidinančia ugniagesę, tačiau ji buvo tikrų tikriausia, tokia pat gera, kaip ir visa komanda. Tvirta, ciniška ir tokia aštrialiežuvė, kad nė nesistengdama liežuviu negyvai užplaktų žmogų.

      Kas jau kas, o jis tikrai turėtų žinoti; jam nuo Kristinos kliūdavo tikrai dažnai. Todėl susitvardė, bet ji tik vėl atsiduso. Nors mėgdavo pasišaipyti ir buvo kandi, jie buvo tikri draugai. Dukart jie buvo draugai su privilegijomis, bet tai buvo senokai. Kristina nebekibo, pavartė akis, bet nuspūdino tolyn, palikusi jį vieną.

      Apimtas sumaišties Zakas pastovėjo dar akimirką. Jo įranga svėrė trisdešimt penkis kilogramus, bet atrodė kaip pusantro šimto prie šono cyptelėjus radijo stotelei. Alanas Stounas, naujasis vadas, įsakė visiems pasišalinti iš įvykio vietos, tik baigiamųjų darbų grupė pasiliks griuvėsiuose per naktį ir saugos, kad ugnis vėl neįsipliekstų. Tomis Ramirezas, priešgaisrinės tarnybos inspektorius, jau atvyko į įvykio vietą ir pradėjo darbą.

      Zako komanda lėtai slinko link automobilių. Jam irgi reikėjo judėti, bet nuojauta rėkte rėkė – kažkas šį gaisrą sukėlė tyčia. Deja, tai ne pirmas kartas, kai jis įtarė padegimą, nors kiti to nenutuokė. Dar blogiau: pastaruosius du kartus, kai jis taip pamanė, Tomis jam skyrė papeikimą dėl nepaklusnumo valdžiai.

      Nors jis tokių bėdų neturėjo.

      Gerai, gal šiek tiek ir turėjo – kartais, bet ne šįvakar.

      Jis galėjo paklausti Eidano, ką šis mano, bet Zakas žinojo, ką pasakytų bendradarbis ir geriausias draugas: „Griebk alų, moterį ir krisk į lovą, nesvarbu, kokia tvarka.“ Ir jei Zakas pasikviestų Kristiną, gautų bent du dalykus iš trijų. Taip, šitaip jam ir reikėtų pasielgti.

      Tai kodėl, užuot taip padaręs, jis pėdino sudegusio namo link, Zakas nė paaiškinti negalėjo, tik tai, jog savimi jis tiki gana smarkiai ir žino, kad kažkas čia ne taip.

      Kažkas labai negerai.

      Ir jis negalėjo paprasčiausiai nusisukti.

      Niekada negalėdavo.

      1

      Brukė buvo nekalta. Ne tiesiogine prasme – tas statusas pasikeitė per jos septynioliktąjį Helovino vakarą, kai ji apsirengė pikta gundančia ragana ir atsidavė ištvirkusiam riteriui švytinčiais šarvais, bet tai kita istorija.

      Ji buvo nekalta naujokė Kalifornijoje, bet artėdama prie pakrantės, prie nedidelio Santa Rėjaus miestelio, neteko ir šios privilegijos.

      Santa Rėjus buvo įprastas vakarinės pakrantės kurortinis miestelis, kuriame maišėsi geriausi meksikietiškos ir Viduržemio jūros architektūros elementai, o kairėje nuostabiai švytėjo paplūdimiai. Čia buvo lauko kavinių, krautuvėlių ir meno galerijų, riedlentininkų ir senučių, besirungiančių dėl šaligatvių su banglentininkais ir turistais. Jei ji nebūtų taip nervinusis, gal būtų turėjusi laiko tuo vaizdu pasimėgauti.

      Ji paskutinį kartą užmetė akį į prikeverzotą žemėlapį ir pasuko į trisdešimt ketvirtą gaisrinę. Pastačiusi automobilį pro priekinį stiklą apžvelgė pastatą, nors nerimas pilve rangėsi tarsi striptizo šokėja prie stulpo.

      Naujas laikinas jos darbas – skubiosios medicinos pagalbos slaugė.

      Galima pamanyti, kad po šitiek persikraustymų ir visų tų pradžių, kurias Brukė turėjo per savo gyvenimą, ši naujovė jai bus jau gana įprastas reikalas, bet iš tiesų ji prie to nepriprato.

      Jai išlipus iš automobilio, Ramusis vandenynas šniokštė priekrantėje už nugaros. Karštas, sūrus birželio oras glostė veidą, o nerimas vis dar šoko. Ką motina sakydavo, kiekvieną kartą ją atplėšusi nuo namų, sekdama paskui dar vieną lengvą uždarbį, naują vaikiną ar kokią kitą juokingą užgaidą?

      Viskas bus gerai. Pamatysi.

      Ir nors motina tiek daug kartų klydo, kažkaip viskas susiklostydavo gerai. Šiandien bus taip pat. Žydrame danguje kybojo vienintelis purus debesėlis virš svajingo vandenyno, išmarginto putotomis bangomis ir keliais burlaiviais. Metro aukščio bangos dužo ant smėlio ir taškė pusryčiaujančius pelikanus. Gražu… Nebloga vietelė dar vienai pradžiai.

      Užsimetusi rankinę ant peties, Brukė nuėjo prie gaisrinės, dviaukščio raudonų plytų pastato su balta apdaila ir kiemu, kuriame žaliavo žolė ir vėjelis šiureno laukines gėles.

      Didžiuliame atvirame garaže stovėjo trys gaisriniai automobiliai. Prie sienos buvo išrikiuota įranga: žarnos ir kopėčios.

      Prie pastato sienos buvo atremtos banglentės. Sklypo ribą žymėjo ąžuolai, o tarp dviejų didžiausių šalia tako iki pagrindinių durų dideliame hamake suposi vyriškis.

      Vyras plačiais pečiais, ilgomis kojomis ir sudėtas kaip tikras sportininkas. Jo batai gulėjo ant žolės, buvo numesti ir marškiniai, jis buvo tik su mėlynomis uniforminėmis kelnėmis, nusmukusiomis taip žemai, kad net matėsi apatinių juostelė. Balti marškinėliai tiesiog kvietė jį paragauti. Jis buvo susinėręs rankas už galvos, veidą dengė didelė šiaudinė skrybėlė. Vyras giliai miegojo.

      Ji sliūkino ant pirštų galiukų, stengdamasi nespoksoti, bet nepavyko. Brukė buvo smulki, tad žmonėms nuolat reikėdavo įrodinėti, kokia ji gali būti stipri. Galėjo lažintis, kad šitam tipui įrodinėti nieko nereikia. Net gulėdamas jis spinduliavo jėgą ir pasitikėjimą. Žinoma, į tą aukštą, tvirtą kūną buvo gražu pažiūrėti, o gražūs raumenys kilnojosi net miegant.

      Ji pavydėjo tokio snaudulio. Nė neprisiminė, kada taip snaudė paskutinį kartą. Ar turėjo laiko šiaip pagulėti hamake ir pasideginti saulėje.

      Ar net vien tik laisvai įkvėpti, jei jau atvirai.

      Daugybė nesklandumų atėjo iš vaikystės, augant su pašėlusia motina be jokio stabilumo ar saugumo. Ir nors Brukė savimi rūpinosi nuo mokyklos baigimo, reikalai smarkiai nepasikeitė. Ji gyveno kaip ir anksčiau – taip, kaip mokėjo. Kraustėsi iš vienos vietos į kitą, blaškėsi nuo kolegijos prie universiteto ir skubiosios medicinos pagalbos slaugos specialisto darbo įvairiausiuose miestuose. Po galais, net įvairiausiose valstijose. Kai kurių įpročių atsikratyti sunku.

      Bet jai niekada neteko gyventi Kalifornijoje. Ji atvažiavo sutvarkyti močiutės palikimo: ši Brukei paliko puikų, didelį seną namą, tačiau nebuvo pinigų pasirūpinti hipoteka. Ką gi, tikri Obrajenai.

      Brukei neliko nieko kito, tik parduoti namą, kol jis neįklampino į skolas. Tik prieš tai reikėjo supakuoti daiktus, užgyventus per