Pavogta nuotaka. Barbara Dunlop

Pirmas skyrius

      Džeksonas Rašas uždarė sunkias metalines duris sukeldamas triukšmą visame Šiaurės rytų Ilinojaus pataisos namų prieškambaryje. Vyras trumpam stabtelėjo, kad apsiprastų nepažįstamoje aplinkoje. Pradėjus eiti batų kulnai taukšėjo į seną linoleumą. Džeksonui dingtelėjo, kad šiame kalėjime būtų galima susukti puikų filmą: daug mažų betoninių kamerų, įkyriai mirksinčios lempos, koridoriuose ir kitose pagalbinėse patalpose aidintys prižiūrėtojų šūksniai.

      Kolinas Rašas, Džeksono tėvas, čia kalėjo jau beveik septyniolika metų. Jis buvo investuotojas, iš partnerių nesąžiningais būdais pasisavinęs beveik trisdešimt penkis milijonus dolerių.

      Kolinas Rašas buvo sugautas tą dieną, kai jo sūnus šventė tryliktąjį gimtadienį. Viskas vyko labai dramatiškai. Policijos pareigūnai sudrumstė audringą vakarėlį prie namų baseino – svečiai pradėjo klykti ir akimirksniu išsilakstė. Džeksonas iki šiol nepamiršo, kaip didžiulis, dviejų aukštų tortas, puoštas mėlynu ir baltu glajumi bei jo vardu, nukrito ant žemės ir ištiško į gabalus.

      Iš pradžių Kolinas atkakliai prisiekinėjo, jog yra nekaltas. Džeksono motina vertė sūnų dalyvauti teismo procese ir kiekvieną dieną tempė jį į teismo rūmus. Jie besąlygiškai palaikė Koliną, tačiau to neužteko. Kolinas buvo pripažintas kaltu. Pasirodo, jis buvo ne tik patyręs investuotojas, bet ir meistriškas sukčius.

      Vienas iš buvusių Kolino klientų netgi nusižudė. Džeksono tėvas buvo nuteistas dvidešimčiai metų kalėjimo, ir sūnus iki šiol nė karto nebuvo jo aplankęs.

      Džeksonas tikėjosi, jog pasimatymų kambaryje kaliniai ir lankytojai bus atskirti medinėmis tvorelėmis, nepralaidaus stiklo sienomis, o kalbėti teks į senovinio telefono ragelį. Todėl nustebo pamatęs erdvų, šviesų kambarį, panašų į vidurinės mokyklos valgyklą. Čia stovėjo daugybė apskritų raudonų stalelių, prie kiekvieno jų – po keturias kėdes. Langai buvo kvadratiniai, grindys – lyg šachmatų lenta. Netoliese vaikštinėjo keli apsaugininkai. Regis, daugelis lankytojų – nuteistųjų šeimynykščiai.

      Vyras atsistojo prie vieno staliuko ir pažvelgė į Džeksoną. Šis ne iškart pažino savo tėvą. Kolinas buvo gerokai pasenęs: prie akių matėsi gilios raukšlės, skruostai išbalę ir įdubę. Laikysena – nebe tokia tiesi, plaukai išretėję. Vis dėlto Džeksonas atpažino Koliną, tėvas šypsojosi.

      Džeksonas ne. Jis čia atėjo prieš savo valią. Nesuprato, kodėl tėvas taip maldavo jį aplankyti – nuolat siuntinėjo elektroninius laiškus bei žinutes. Džeksonas čia atėjo, kad viskam padarytų galą.

      Jis ryžtingai žengė prie tėvo, pasiryžęs kuo greičiau baigti šį absurdišką pasimatymą.

      – Tėti, – šaltai kreipėsi Džeksonas ir atkišo ranką nenorėdamas apkabinti tėvo. Šiaip ar taip, tai būtų kvaila.

      – Labas, sūnau, – jausmingai pasisveikino Kolinas spausdamas sūnui ranką.

      Džeksonas nesitikėjo, jog tėvas taip susijaudins.

      Netrukus jis pastebėjo prie stalelio sėdintį nepažįstamą vyrą. Iš pradžių pyktelėjo, tačiau netrukus pagavo smalsumas: kas jis toks?

      – Džiaugiuosi tave matydamas, – pridūrė Kolinas.

      Džeksonas nieko neatsakė, tik kilstelėdamas antakius įtariai dirstelėjo į nepažįstamąjį.

      Kolinas atsikrenkštė ir paleido sūnaus ranką.

      – Džeksonai, čia – Trentas Kordis. Jau kelerius metus esame kameros kaimynai.

      Džeksonas nustebo: kodėl tėvas į šį susitikimą atsivedė kitą kalinį? Vis dėlto jis nenorėjo švaistyti laiko tuščioms kalboms ir beprasmiškiems klausimams.

      Džeksonas metė žvilgsnį tiesiai į tėvą.

      – Ko nori?

      Džeksonas įtarė, jog galbūt Koliną nuspręsta paleisti anksčiau laiko. Net jei taip ir būtų, jis niekuo nepadės tėvui. Kolinui liko dar treji metai bausmės ir Džeksonas buvo įsitikinęs, kad jis nusipelnė atlikti ją iki galo.

      Kolinas elgėsi labai savanaudiškai, jo veiksmai pakenkė daugybei žmonių, ypač – Džeksono motinai. Po teismo ji labai kankinosi, pradėjo gerti bei piktnaudžiauti nuskausminamaisiais, galiausiai susirgo vėžiu ir mirė, praėjus vos penkeriems metams, kai Džeksonas baigė mokyklą.

      Kolinas parodė pirštu į vieną kėdę.

      – Ką gi, prisėsk.

      Džeksonas nenoriai klestelėjo ant metalinės kėdės.

      – Trentas turi nemalonumų, – atsisėdęs kalbėjo toliau Kolinas.

      Iš pradžių Džeksonas pagalvojo neturįs nieko bendro su šio nepažįstamojo problemomis. Vis dėlto jis nieko neklausė, tik kantriai laukė.

      Tada įsiterpė Trentas.

      – Tai dėl mano dukters. Aš čia sėdžiu tik trejus metus. Įvyko nesusipratimas, tikrai, prisiekiu…

      – Pasilaikyk visus paaiškinimus sau, – atkirto Džeksonas.

      Prieš septyniolika metų Džeksonas klausėsi beveik tokių pačių Kolino pasiteisinimų: neva jį pakišo, neteisingai įkalino, paskyrė per didelę bausmę. Džeksonas visai nenorėjo klausytis nepažįstamojo tauškalų.

      – Na, taip… – nutęsė Trentas.

      Džeksonas dirstelėjo į laikrodį.

      – Mano dukra tapo aplinkybių auka, – toliau kalbėjo nepažįstamasis. Tada įkišo ranką į mėlynų marškinių kišenę. – Dėl visko kalta Gerhardų šeima. Nežinau, ar esi apie juos girdėjęs.

      Džeksonas atžariai linktelėjo.

      Trentas išsitraukė iš kišenės nuotrauką ir padėjo ją ant stalo priešais Džeksoną.

      – Juk ji tikra gražuolė?

      Džeksonas pažvelgė į nuotrauką.

      Taip, mergina iš nuotraukos buvo tikrai labai daili – jai buvo per dvidešimt, ji turėjo vešlius rudus plaukus, kerinčią šypseną ir švytinčias žalias akis. Atrodė pačiame jėgų žydėjime.

      – Ji ruošiasi tekėti, – tarė Trentas. – Už Verno Gerhardo. Toji šeima viską gerai slepia, tačiau čia, kalėjime, Gerhardai puikiai žinomi. Vernas – jaunas sukčius, meistriškas apgavikas. Kaip ir jo tėvas bei senelis.

      Regis, ta mergina nesugeba išsirinkti normalaus vaikino. Bet Džeksonui tai nelabai rūpėjo. Jis yra matęs daugybę nesėkmingai ištekėjusių moterų, netgi tokių, kurių vedyboms nepritarė tėvai. Vis dėlto Džeksonas nesuprato, kodėl Trentas būtent jam pasakoja apie savo dukterį.

      Džeksonas pažvelgė į Koliną.

      – O ko tu iš manęs nori?

      – Norime, kad sustabdytum vestuves, – be užuolankų atsakė Džeksono tėvas.

      Džeksonas ne iš karto suprato Kolino žodžius.

      – Kodėl turėčiau tai daryti?

      – Jam reikia tik jos pinigų, – įsiterpė Trentas.

      – Juk ji suaugusi moteris, – Džeksonas dar kartą pažvelgė į nuotrauką.

      Regis, Trento dukteriai dvidešimt šešeri arba dvidešimt septyneri. Trisdešimties greičiausiai dar nėra. Ji labai graži, o jei dar ir turi pinigų, vadinasi, privalo žinoti, jog gali tapti prasisiekėlių auka. Bet jei ji pati to nesupranta, Džeksonas nieko negali padaryti.

      Vėl prabilo Kolinas:

      – Trento dukra nesuvokia, kad yra apgaudinėjama. Ji labai dora ir sąžininga – tokia buvo visą gyvenimą. Jei ji sužinotų tiesą, tuojau pat nutrauktų sužadėtuves.

      – Pasikalbėkite su ja.

      – Ji nenorės manęs klausytis, – apgailestavo Trentas. – Puikiai tai žinau. Nuo to laiko, kai patekau į kalėjimą, ji manimi nebepasitiki. Be to, ji manęs išsižadėjo.

      – Džeksonai, tu tikriausiai puikiai supranti Trento dukters padėtį, – aštriai mestelėjo Kolinas.

      – Tai štai ką norėjai man pasakyti, – Džeksonas atsistojo. Nieku gyvu neleis, kad šie seniai sukeltų jam kaltės jausmą.

      – Sėskis, –