Vargas dėl Rajano. Jill Shalvis

itle>

      Suzana Karter žvilgčiojo čia į butų nuomos skelbimus, čia į savo sąskaitos balansą, užrašytą knygelėje. Kad ir kaip įdėmiai žiūrėjo, kad ir kiek kartų sudėjo ir atėmė, buvo aišku – visiškas šlamštas. Labai pasiseks, jei už turimą sumelę išsinuomos kokią skylę su sienomis ir stogu. Pamiršk tokią prabangą kaip karštas vanduo ir vonia.

      Vis dėlto bet kas bus geriau už tai, kur gyvena dabar, – ogi niekur. Nes šį rytą sužadėtinis – buvęs, priminė sau mergina, – mandagiai iškraustė jos daiktelius už buto, kuriame jiedu gyveno, durų. Garbės žodis, Suzana pamanė, kad jis juokauja.

      Bet raktas neberakino. Atrodė, kad iš jos šaipomasi. Po galais, visada tyčiojamasi tik iš jos. Galų gale Suzana suvokė tiesą. Tai ji bjauri. Jei būtų kitaip, dėl nepavykusių santykių galėtų kaltinti bet kurį iš ankstesniųjų sužadėtinių, – iš viso jų buvo trys, nors ji neskaičiuoja, – bet kalta tik ji pati. Atrodo, ji geba sugadinti gerą vyruką. Ji tiek priveikė Timą, kad šis kasnakt verkdavo, trokšdavo pasikalbėti apie jausmus, maldavo ją atsiverti. Suzana jautėsi baisiai, bet širdies gilumoje žinojo nenorinti vyro, kuris verkia dėl reklamų ir telefonu kalbasi su motina. Kasdien.

      Prie ilgalaikių santykių sutvirtinimo neprisidėjo ir Timas – Suzana užtiko jį su namų tvarkytoja užsiiminėjančius sekso gimnastika prie laukujų durų. Bet ir šitai jis suvertė ant Suzanos: jo širdis buvusi tokia sudaužyta dėl jos šaltumo ir nenoro įsipareigoti, kad jam būtinai reikėję atsipalaiduoti.

      Aha…

      Paskutiniai katastrofa pasibaigę santykiai tik patvirtino, kad Suzana prakeikta. Taigi nuo tos akimirkos ji prisiekė atsisakyti vyrų ir saugotis jų. Tik blogai, kad niekas negalėjo apsaugoti nuo tų neįperkamos nuomos skelbimų. Gal su Timu ji ir galėjo pasipešti dėl to buto, bet jo jau nebenorėjo. Atsidususi Suzana paėmė raudoną rašiklį ir apibraukė pačius pigiausius pasiūlymus, kokius tik rado laikraštyje.

      Taigi, būk taupi, – tarsi girdėjo pritariantį mamos balsą. – Ir atsakinga.

      Visi sakytų, kad Suzanai šiek tiek trūksta atsakomybės. Na, visi, išskyrus tėvą, iš kurio tą trūkumą ji ir paveldėjo. Paklauskite motinos.

      Jos apibrauktas skelbimas siūlė pigų, pigų, pigų butuką daugiaaukštyje su vienu miegamuoju ir vonia. Pigus, pigus, pigus Suzanai buvo kaip tik, nes ji, pirma, šiuo metu buvo benamė be jokių santaupų, antra, priešingai vyraujančiai nuomonei, virtuvės šefai beveik nieko neuždirba.

      Namai namučiai, – svajojo ji viltingai ir įlipo į automobilį.

      Pirmadienio rytą Saut Vilidžas buvo neįprastai judrus. Kai Suzana buvo jauna, ši teritorija visai šalia Los Andželo tebuvo senamadiškas, netvarkingas pramoninis rajonas su griūvančiais pastatais ir pakampėmis įsitaisiusiais benamiais. Bet tada juo susidomėjo kažkoks istorinis komitetas. Suzana žinojo tik tiek, kad teritorija gavo miesto statusą ir atsikūrė, iškilo toks žavus kosmopolitiškas miestukas, kad žmonės iš toli atvažiuodavo jo pasižiūrėti.

      Jis buvo laikomas geidžiama vieta, pilna madingų kavinių bei restoranų, meno galerijų ir nepakartojamų parduotuvių – viskas sukurta taip, kad į miestą pritrauktų vienišus BMW vairuotojus.

      Suzana sugebėjo reikiamoje vietoje pasistatyti savo nė iš tolo BMW neprimenantį automobilį, ant nosies nuleido akinius nuo saulės ir atidžiau įsižiūrėjo į pastatą. Nepadėjo. Kad ir kiek žiūrėjo, vaizdas buvo tas pats.

      Blogas. Bokšteliai, juokingi balkonai, daugybė langų. Nors namas gana žavus, fakto, kad jam reikia kapitalinio remonto, – o gal geriau nugriauti? – nepaslėpsi.

      Vis dėlto tai Saut Vilidžas, o tai reiškia, kad iš abiejų šio nuo pamatų slystančio sąvartyno pusių stovėjo tikras suasmenintas grožis. Į abi puses driekėsi blokai pastatų, kurie kažkada buvo seni ir sukriošę, bet dabar restauruoti ir atgavę ankstesnę šlovę.

      Deja, nė vieno iš tų būstų ji negalėjo sau leisti. Tačiau Suzana dabar galvojo ne apie tai – šiandien nauja diena ir nauja galimybė įrodyti pasauliui, kad ji gali išgyventi nesuklydusi ir nesugadinusi dar vieno vaikino. Tai Suzanos proga išmokti atsakomybės ir subręsti. Tapti atsakinga.

      O to, sulaukusi dvidešimt septynerių, ji jau turėjo būti išmokusi.

      – Taigi. Štai iki ko nusiritau, – tarė ji pastatui ir išlipo iš automobilio.

      Paaiškėjo, kad pirmas aukštas buvo skirtas prekybai, bet ir jo gražiausios dienos seniai praėjo.

      Tebebuvo du parduotuvių fasadai – nuostabiai geri: su erdviomis vitrinomis ir plytų siena, bet tušti ir tamsūs, apaugę piktžolėmis.

      Kadangi skelbime buvo paminėtas daugiabutis, Suzana nusprendė, kad jai reikia buto antrame arba trečiame aukšte, ir vis dar tikėjosi supainiojusi adresus. Staiga ėmė drebėti visai šalia augantis medis – tai buvo ąžuolas, kuplus ir didingas. Tokių aplink pastatą augo daug.

      Tačiau šis virpėjo ir judėjo tarsi išprotėjęs.

      Kitą akimirką iš jo iššoko vyras. Ir ne šiaip koks eilinis vyrukas, o aukštas tamsiaplaukis, lieknas ir raumeningas. Sprendžiant iš suraukto veido, prie ypatybių sąrašo galima pridėti dar ir prastos nuotaikos.

      Suzanos žvilgsnis užkliuvo už garbanotų sabalo juodumo plaukų ir įdegusio veido. Vyras ištiesė plačius pečius ir įdėmiai žiūrėjo į medį. Vis dar jos nepastebėdamas, vyras pakėlė ant viršugalvio akinius nuo saulės, įsirėmė rankomis į stambų kamieną ir… pastūmė?

      Suzanos akys smalsiai nuslydo nuo vyro pakaušio prie įsitempusio kūno. Nebūtų atplėšusi akių, net jei nuo to priklausytų jos gyvybė.

      Jis buvo gražus.

      Gal gražus ir nelabai tikslus žodis, nes jis labiau tinka moteriškiems bruožams apibūdinti, o šis vyras neturėjo nieko moteriško, buvo puikios formos. Gerasis Dieve, vien į jį pažiūrėjus perdžiūvusi Suzanos gerklė pareikalavo ledų. Jis vilkėjo pablukusius, iš mados neišeinančius Levis džinsus ir baltus marškinėlius, kurie judant raumenims tratėjo per siūles. O raumenų jis turėjo pakankamai. Nebuvo išsipūtęs, tikrai ne, nepriminė kultūristo, kurie, jos nuomone, persistengdavo augindami raumenis. Šis vyras labiau panėšėjo į aukštą liesą boksininką. Bet koks skirtumas! Juk Suzana visiškai atsisakė vyrų. Negi pamiršo, kad gadina juos vieną po kito? Nereikia, kad sąžinę prislėgtų dar vienas, – dėkui, ne. Bet vis tiek žiūrėjo net prasižiojusi į tvirtą, raumeningą nugarą ir galingus pečius, o vyras vis kovojo su ąžuolu. Buvo labai ryžtingai nusiteikęs.

      Bet tada pastebėjo spoksančią Suzaną. Jo veidu nubėgo šypsena, ir jis iš verto pažiūrėti įdėmiau virto tiesiog… ak.

      – Atleisk, jei išgąsdinau, – tarė jis ir pakėlė numestą segtuvą.

      Suzana buvo silpna, o vyras toks gardutis… Ji vyrukui pasilenkus įsispoksojo jam į užpakalį, o atsitiesus staiga pakėlė akis.

      Bloga mergaitė.

      Jo veidas buvo atšiaurus, įdegęs – požymis, kad mėgsta būti lauke, akys tamsios, su juoko raukšlelėmis aplinkui, kurios baisiai gąsdina moteris, bet gundomai atrodo aplink vyrų akis.

      Vyras kažką pasižymėjo segtuve, švilpaudamas apsisuko ir įėjo į pastatą.

      Ką jis sakė? Atleisk, jei išgąsdinau?

      Turbūt dėl to, kad iškrito iš medžio kaip Tarzanas.

      Jei tik jis žinotų, kad Suzaną išgąsdino įsiplieskęs jos moteriškumas, nors vyrais ji jau nebesidomi.

      Visiškai. Nė truputėlio. Jai reikia susitvarkyti gyvenimą, įgyti daugiau atsakomybės. Pakėlusi galvą Suzana išmetė Nuostabų Keistuolį Vaikiną Iš Medžio iš galvos ir įėjo į pastatą.

      – Aū? – šūktelėjo ji, atsiliepė tik aidas. Suzana buvo viena.

      Ir gražuolio iš medžio nė ženklo.

      Laiptais palipusi į antrą aukštą, ji pamatė dvejas duris. Abejos užrakintos. Ko gero, jos veda į butus.

      Kažkur buvo girdėti balsai, todėl ji palypėjo į trečią – viršutinį – aukštą, kuriame atsivėrė mansarda.

      Suzana įėjo į patalpą, kuri turėjo būti lyg ir