Maištinga meilė. Marguerite Kaye

mas skyrius

      Baskų kraštas, Ispanija, 1813 m. liepa

      Devyniasdešimt antrojo pėstininkų pulko majoras Finlėjus Urkhartas pro žiūronus įsitempęs įdėmiai nužvelgė atšiaurų peizažą.

      – Sučiupau! – sušnabždėjo pats sau su niūriu pasitenkinimu.

      Prancūzų ginklų slėptuvė buvo nelabai gerai paslėpta, pridengta tik kalvelės netoliese. Savaime suprantama, kad didelis sandėlis – strategiškai svarbus radinys. Ypač, jei jį pavyktų sunaikinti, kol Velingtonas dar neapgulė netoliese esančios San Sebastiano tvirtovės. Kol kas nesimatė jokių sargybinių, bet jie galėjo būti netoliese ir pasirodyti bet kurią akimirką. Po Vitorijos mūšio netekusi daugybės karių prancūzų armija labai išretėjo, tačiau net ir turint tai galvoje, užpulti ginklų sandėlį – didelė rizika, nes jis įkurtas tolokai už fronto linijos.

      Kita vertus, jis ir pats gerokai už fronto linijos, priminė sau Finlėjus. Sparčiai temo, o kartu su tamsa nyko ir tikimybė, kad grįš į bazę šį vakarą. Jo laukė kelionė sunkiu pavojingu keliu. Būtų daug išmintingiau pasislėpti nedideliame medžių guote už kelių mylių, ten, kur pririšo arklį.

      – Išmintingasis – mano antras vardas, – sumurmėjo Finlėjus ir, nors padėtis buvo ne pati geriausia, pats nusišypsojo iš savo pokšto. Jei tik pasiseks, galbūt netrukus po saulėtekio galės mėgautis karštais pusryčiais stovykloje.

      Nežinia, kas nutiko, bet staiga majoras tapo budrus. Galbūt dėl to, kad pasikeitė tyla. Galbūt dėl to, jog ant sprando pasišiaušė plaukeliai. Staiga pasidarė akivaizdu, kad jis čia ne vienas. Tikrai ne vienas. Finlėjaus ranka automatiškai atsidūrė ant pistoleto dėtuvės, tačiau baimindamasis, kad užtaisyti jo tyliai nepavyks, sudvejojo ir siektelėjo durklo, mirtinai pavojingo škotiško durklo, kurį nešiojosi už diržo.

      Finlėjus įsiklausė. Iš griovio kitapus kelio pasigirdo tylus šnaresys. Žiurkė? Ne, iš garso atrodo, kad kažkas didesnis. Majoras laukė įsitempęs, susigūžęs savo griovyje ir galiausiai už kantrybę jam buvo atlyginta – iš už krašto išlindo vos įžiūrima vyro galva. Be kepurės, bet negalėjo būti niekas kitas kaip tik prancūzų sargybinis. Kas dar slėptųsi čia, taip arti ginklų sandėlio? Galėtų melstis, kad jo neras, ir laukti, bet per šešiolika tarnybos metų Finlėjus išmoko, jog pulti pirmam daug protingiau. Išsitraukęs sgian-dubh, kitą trumpą durklą, kurį nešiojosi kojinėje, majoras šoko ant priešo.

      Prancūzas kaip tik taikėsi iš pistoleto, bet Finlėjus staigiu judesiu nukreipė jo ranką į viršų ir ginklas nulėkė į šalį. Nors ir lieknas, vyriškis kovėsi kaip dervišas, tačiau Finlėjaus pranašumas buvo patirtis ir didelė jėga. Netrukus priešininkas buvo įveiktas: riešai skausmingai užsukti už nugaros, blizgantys durklo ašmenys vos per plauką nuo prancūzų kareivio gerklės.

      – Išleisk bent garsą ir, prisiekiu viskuo, kas šventa, tau jis bus paskutinis, – suurzgė Finlėjus prancūziškai.

      Kai belaisvis pasimuistė geležiniuose jo gniaužtuose, jis suspaudė jam riešus dar tvirčiau ir nustebo pastebėjęs, kokie jie liauni. Būdamas taip arti Finlėjus pastebėjo dar kai ką – jis nedėvėjo prancūzų uniformos. Be to, jam mėginant išsilaisvinti, paaiškėjo dar šis tas įdomaus.

      – Kas per velnias?! – sušuko Finlėjus ir pats nustebo, kad ištarė žodžius gimtąja galų kalba. – Kokį žaidimą čia susimanei, moterie? – pridūrė jau kiek tyliau ir atsukęs belaisvę į save prabilo ispaniškai: – Vidury nakties slampinėji palei fronto liniją. Ar supranti, kad galėjau tave nužudyti?

      Moteris atmetė galvą ir pervėrė jį piktu žvilgsniu.

      – Tavęs galiu paklausti to paties. Ką, po velnių, veiki vidury nakties persirengęs moteriškais drabužiais? Aš taip pat galėjau tave nužudyti.

      Įžūlumas sekundėlei atėmė žadą, bet netrukus Finlėjus nusijuokė.

      – Čia ne sijonas, o kiltas, senjorita, ir jūs jokiu būdu negalėjote manęs nužudyti, nors neabejoju, gavusi progą būtumėte pamėginusi. Kam išvis į mane taikėtės? Argi nematėte, kad dėviu britų, o ne prancūzų uniformą? Mes abu toje pačioje pusėje.

      – Jei supratote, kad mano tunika – ne prancūzų uniforma, tai kodėl šokote ant manęs iš tamsos su dviem durklais kaip koks laukinis? – atrėmė ji.

      – Na gerai, dėl to turiu su jumis sutikti, – pagiežingai burbtelėjo Finlėjus. – Tačiau tai neatsako į klausimą, ką jūs veikiate čia persirengusi vyru. Jūs viena?

      – Manau, kad abu atsidūrėme čia tuo pačiu tikslu – ieškojome šio ginklų sandėlio, ir taip, aš viena. Dabar galite mane paleisti, į jus nešausiu. Aš…

      – Ššš!

      Pasigirdo besiartinančių žirgų kanopų bildesys ir Finlėjus šoko atgal į griovį nusitempdamas ir nepažįstamąją. Trys raiteliai. Neabejotinai prancūzai. Jis atsisuko į moterį norėdamas įspėti, kad nė nekrustelėtų, tačiau nebuvo jokio reikalo. Ji buvo nuščiuvusi ir įsitempusi kaip ir jis. Narsuolė, be jokios abejonės.

      Žirgai prisiartino ir sustojo beveik tiesiai priešais juos. Vienas raitelis nulipo. Finlėjus iš lėto ištraukė pistoletą iš dėtuvės. Jam nespėjus sustabdyti, moteris taip pat paėmė už kelių metrų gulėjusį savo ginklą, tačiau nesukėlė nė garselio. Vadinasi, ne tik narsi, bet ir aštraus proto. Griovio priedangoje jis vos galėjo ją įžiūrėti, tik juto liauną susilenkusią figūrą, besirengiančią pulti. Jis vos matomai papurtė galvą ir, jo palengvėjimui, nepažįstamoji supratingai linktelėjo. Nereikia išsiduoti prancūzams, kad jie atrado jų ginklų saugyklą. Tada bet koks puolimas ateityje bus tik dar rizikingesnis, nes priešas sustiprins apsaugą.

      Po kelių įtemptų sekundžių Finlėjus išgirdo su niekuo nesupainiojamą čiurlenimą ir nerūpestingą švilpčiojimą, o paskui – pasitenkinimo dejonę. Nakties tamsoje pakilo garų debesėlis.

      – Zut alors! – išgirdo su palengvėjimu tariant nematomą karį ir prikando lūpą, kad nenusijuoktų. Šis nuotykis pralinksmins vyrukus stovykloje. Žinoma, jei tik saugiai ją pasieks. Majoras pats pajuto ne ką mažesnį palengvėjimą, kai kareivis užlipo ant arklio ir trijulė nujojo sandėlio pusėn, kur tikriausiai įkurs stovyklą.

      – Reikia judintis. Greičiausiai įsikūrę atsiųs žvalgą, – angliškai prabilo moteris. Ji kalbėjo kiek švepluodama. Skambėjo labai žaviai.

      Finlėjus pakėlė akis į danguje pakibusią pilnatį, apsuptą debesėlių, ir apsisprendęs pritariamai linktelėjo.

      – Mano arklys paslėptas tarp medžių už tos kalvos.

      – Žinau. Kelią rodysiu aš, šią vietą pažįstu kaip savo penkis pirštus.

      Majorui šis pasiūlymas nepatiko, bet nuojauta sakė ja pasikliauti. Jie patraukė grioviu, vienas skausmingas metras po kito, ir taip visą pusvalandį, kol mėnulis pakilo dar aukščiau ir dangų kaip žibintai nušvietė žvaigždės. Finlėjus buvo priblokštas kaip ir kiekvieną tokį giedrą vakarą Ispanijoje, kurį praleisdavo lauke. Čia žvaigždės atrodė daug arčiau žemės nei Argaile, gimtojoje Škotijoje.

      Priešais jį moteris stabtelėjo, atsargiai apsidairė iškišusi galvą iš griovio ir galiausiai atsistojo.

      – Galime traukti šiuo keliu. Juo pereisime ir kalvą. Kad jau aptikote ginklų saugyklą, kaip suprantu, anglų kariuomenė ją sunaikins?

      – Britų kariuomenė. Joje ne tik anglai, bet ir škotai, airiai ir velsiečiai.

      – O jūs su tuo sijonu, kaip suprantu, škotas?

      – Kiltu. Kad ir klostuotas, bet tai ne sijonas. Sijonai skirti moterims.

      Nepažįstamajai nusišypsojus, tamsoje subaltavo dantys.

      Mėnesienoje Finlėjus pirmą kartą įdėmiai ją nužvelgė niekaip negalėdamas suprasti, kaip galėjo palaikyti ją kuo nors kitu. Moteris buvo jauna, ne vyresnė nei dvidešimt trejų ar ketverių. Šiurkščios vilnos bridžai sukišti į tvirtus rudus batus. Ant tunikos sukryžiuoti diržai laikė paraką, pistoletą ir peilį. Tai buvo maištininkės, partizanės, uniforma, tačiau jis negalėjo nepastebėti, kokios gražios jos kojos, apmautos bridžais. Diržu sujuostas liemuo net su tunika atrodė plonas. Kai prispaudė neskustą smakrą jai prie viršugalvio, atgal nuo veido nušukuoti plaukai atrodė lyg šilkiniai. O veidas… Didelės migdolų