Susigrąžinti, kas prarasta. India Grey

n>

      Prologas

      Londonas, kovas.

      Tai tebuvo trumpas pranešimas nekilnojamojo turto skiltyje viename iš sekmadienio laikraščių. Valgydama prancūzišką bandelę, storai užteptą aviečių džemu ir sėdėdama ant suglamžytų patalų, kurie pastarąsias tris savaites atstojo jiems visą pasaulį, Sofija tyliai cyptelėjo.

      – Tik paklausyk!

      „Netikėtas Ficrojų palikimo posūkis.

      Netrukus po Ralfo Ficrojaus, aštuntojo Hoksvorto grafo ir Elnburgo pilies savininko, mirties, išaiškėjo, kad planuotajam paveldėtojui niekas nepriklauso. Artimi šeimai šaltiniai patvirtino, kad nuosavybė, Elnburgo pilis ir penki šimtai akrų Nortamberlando žemės bei nemažas gabalas aukšto lygio nuosavybės Čelsyje, atiteks Džasperui Ficrojui, jaunesniajam grafo sūnui iš antros jo santuokos, o ne vyresniajam jo broliui majorui Kitui Ficrojui.“

      Įsidėjusi į burną paskutinį bandelės kąsnį, ji tęsė:

      „Majoras Ficrojus, tarnaujantis karinėse pajėgose, neseniai už drąsą buvo apdovanotas Džordžo medaliu. Tačiau manoma, kad drąsos jam pritrūko prisiimant atsakomybę už Elnburgą. Pasak vietinių, pastaraisiais metais pilis buvo beveik neprižiūrima, tad kitam savininkui lieka sunki finansinė našta. Nors kalbama, kad Kitas Ficrojus turi nemažai turto, gelbėtojo vaidmens imtis jis greičiausiai nesiryš…“

      Ji mestelėjo laikraštį šalin ir nusilaižiusi nuo pirštų džemą žvilgtelėjo į Kitą.

      – Nemažai turto? – Ji pasimuistė po antklode ir šypsodamasi pabučiavo jam petį. – Puikiai skamba.

      Kitas, vis dar bundantis iš miego gelmių, kilstelėjo antakį.

      – Taip ir maniau, – atsiduso jis ir apsivertė ant šono. – Tu tik lėkšta, ciniška barakuda.

      – Tu teisus, – rimtai palinksėjo Sofija, suspausdama lūpas, kad nenusišypsotų. – Tiesą sakant, mane domina tik tavo pinigai ir nuostabus namas Čelsyje. – Rankos mostu ji apėmė miegamąjį su vaizdu į sodą. – Todėl nusprendžiau pakęsti tavo nuobodų charakterį ir vidutinišką išvaizdą. Jau neminint nuviliančių įgūdžių lovoje.

      Kai jis netikėtai po antklode kyštelėjo karštą ranką jai tarp šlaunų, Sofija cyptelėjo.

      – Atleisk, ką ten sakei? – niūriai burbtelėjo jis.

      – Sakiau… – aiktelėjo ji. – Kad mane domina tik tavo… pinigai. – Jis stebėjo, kaip aptemsta jos akys, rankai kylant vis aukščiau. – Visada troškau būti turtingo vyro žaisliuku.

      Jis pasirėmė ant alkūnės, kad geriau ją matytų. Jos plaukai driekėsi per visą pagalvę – kiek blankesni nei tą dieną, kai pirmąsyk ją pamatė traukinyje, labiau kaštoniniai, nei bugienio uogų; veidas buvo švarus, be makiažo. Niekada nebuvo gražesnė.

      – Ne turtingo vyro žmona? – paklausė ramiai jis ir pasilenkė pabučiuoti jai virš raktikaulio.

      – O ne. Jei jau kalbame apie santuoką, noriu ne tik turto, bet ir titulo. – Jo lūpoms artėjant prie jos lūpų, balsas ėmė kimti.

      Jis nusišypsojo ir įkvėpė jos odos kvapo.

      – Gera žinoti. Kadangi ką tik netekau titulų ir nuosavybės, tikriausiai nederėtų nė klausti.

      Jis pajuto, kaip Sofija įsitempė, išgirdo tą tylutėlį nuostabos ir susijaudinimo aiktelėjimą.

      – Na, gal leisčiausi į derybas, – tarstelėjo ji. – Ir, sakyčiau, dabar tinkamas metas derėtis…

      – Sofija Grynham, – tarė jis rimtai. – Myliu tave, nes esi graži, protinga, atvira ir atsidavusi…

      – Komplimentai man patinka, – atsiduso ji ir užsimerkė jausdama jo rankas vidinėje šlaunų pusėje. – O tai, manau, tik dar labiau pagerins situaciją.

      Jo krūtinė įsitempė, ir jis vėl aistringai pažvelgė į ją.

      – Myliu tave, nes žinai, kad apatiniai yra geresnė investicija nei drabužiai, nes esi drąsi, juokinga ir seksuali. Svarsčiau, ar bent susimąstytum apie vedybas su manimi?

      Jos akys plačiai atsivėrė ir pažvelgė į jį. Staiga jos šypsena tapo tyra ir neįtikėtinai džiaugsminga. Lyg kylanti saulė.

      – Taip, – sušnibždėjo ji, žvelgdama į jį apstulbusiomis, blizgančiomis akimis.

      – Manau, būtų sąžininga tau pranešti, kad mano šeima manęs atsisakė…

      Ji švelniai suėmė jo veidą delnais.

      – Galime sukurti savo šeimą.

      Surauktais antakiais Kitas užkišo už ausies jos plaukų sruogą ir pajuto, kad nuo jausmų gniužulo gerklėje darosi sunku kalbėti.

      – Be to, neturiu nei titulo, nei pilies, nei žemių.

      Ji nusijuokė ir prisitraukė jį į glėbį.

      – Patikėk, kitaip ir nenorėčiau…

      Pirmas skyrius

      Po penkių mėnesių.

      Britų karinė bazė, karo teatras.

      Ketvirtadienis, 6:15

      Saulė kilo nudažydama dangų rausvai, o smėlį aukso spalva. Ranka trindamasis akis, maudžiančias nuo smėlio ir nuovargio, Kitas apžvelgė dykumą ir susimąstė, ar tebebus gyvas, kai saulė ims leistis.

      Jis miegojo apie valandą, galbūt dvi ir sapnavo Sofiją. Kūnas buvo ištinęs nuo jaudulio, mintys lėkė šuoliais, o šnervėse vis dar tvyrojo jos odos kvapas.

      Jau geriau nemiga.

      Penki mėnesiai. Dvidešimt dvi savaitės. Šimtas penkiasdešimt keturios dienos. Troškimas jau turėjo būti aprimęs, bet jis tik suintensyvėjo, tapo nebeįmanomas. Jis jai neskambino net tada, kai ilgesys degino it lazeris, žinojo, kad tik įpiltų alyvos į ugnį. Žinojo ir tai, jog per šešis tūkstančius mylių neįmanoma pasakyti nieko, ko pakaktų.

      Dar viena diena.

      Po dvidešimt keturių valandų jis išskris iš čia. Skris namo. Būrio vyrai juto prislopintą jaudulį, palengvėjimo ir nekantros mišinį, kuris pastarąsias savaites, dienoms tirpstant, vis augo.

      Kitas tokio jausmo nejautė.

      Jis ilgą laiką dirbo su bombomis. Niekada to nelaikė kažkuo daugiau nei tik darbu – purvinu, nemaloniu, sudėtingu, varginančiu, keliančiu priklausomybę, bet būtinu. Bet tai buvo tada, kai jis mąstė, o ne jautė. Kai jo jausmai buvo saugiai užrakinti giliai, palaidoti taip, kad jis nė nežinojo juos ten esant.

      Dabar viskas kitaip. Dėl melų, kuriuos tėvu vadintas vyras žarstė jam visą gyvenimą, jis nėra tas, kas manėsi esąs. Bet ir meilė Sofijai it sprogmuo atvėrė jam akis; dabar darbas atrodė dar purvinesnis, rizika didesnė, šansai mažesni. Smarkiai mažesni.

      Dar viena diena. Ar jo sėkmė tiek tvers?

      – Majore Ficrojau. Kava, sere. Mes beveik pasiruošę judėti.

      Kitas pasisuko. Pilstydamas kavą Seperis Luisas išniro iš virtuvės ir ėjo link jo. Nuoširdus devyniolikmetis berniokas buvo entuziastingas it vokiečių dogo šunytis. Kitą tai vertė jaustis bemaž tūkstančio metų senumo. Jis paėmė emaliuotą puodelį ir išsiviepė.

      – Ačiū, Luisai, – nutęsė Kitas. – Kitiems mano pažįstamiems rytais kavos atneša sultingos sekretorės. O štai tu man atneši kažką, ko skonis kaip šviežiai užplikyto purvo.

      Luisas nusišypsojo.

      – Grįžęs namo pasiilgsite manęs.

      – Nuoširdžiai tuo abejoju. – Kitas gurkštelėjo dar kavos ir pakilo eiti. Bet prieš tai reikia pamatyti smunkantį Luiso entuziazmą.

      – Laimei, tu kur kas geresnis pėstininkas nei baristas, – šūktelėjo jis per petį. – Atsižvelk į tai grįžęs namo, gerai?

      – Taip, sere! – Luisas nuskubėjo iš paskos. – Ir leiskite pasakyti, kaip gera buvo su jumis dirbti, sere! Išmokau tiek daug. Prieš šį žygį nebuvau tikras, kad noriu likti kariuomenėje, bet stebėdamas jus nusprendžiau tapti išminuotoju.

      Kitas