Feraros žmona. Sarah Morgan

>

      Pirmas skyrius

      Ponios ir ponai, sveiki atvykę į Siciliją. Neatsisekite saugos diržų, kol lėktuvas sustos.

      Lorelė niekaip neatitraukė akių nuo knygos, kurią laikė pasidėjusi ant kelių. Dar nebuvo pasiruošusi pažvelgti pro langą. Vis dar ne. Tiek daug prisiminimų – dvejus metus bandė ištrinti juos iš atminties.

      Jai už nugaros nerimaudamas klykė kūdikis, muistėsi ir taip spyrė abiem kojomis į sėdynės atlošą, kad Lorelė krestelėjo į priekį, tačiau nejuto nieko, tik deginantį nerimo kamuolį tiesiai po šonkauliais. Skaitydama ji paprastai nurimdavo, tačiau dabar tik akimis sekė raides, bet protu nesuvokė nieko. Net jau ėmė manyti, kad geriau būtų pasiėmusi kitą knygą, tačiau suprato, kad ir tai nebūtų padėję.

      – Dabar jau galite paleisti tą sėdynę. Mes nusileidome. – Šalia sėdinti moteris švelniai palietė ranką. – Mano seserį irgi apima skrydžio baimė.

      Lorelė išgirdo tylų balsą, sklindantį iš kažin kur toli, ir pasuko galvą.

      – Skrydžio baimė?

      – Nėra čia ko gėdytis. Kartą, skrisdama į Čikagą, mano sesuo patyrė panikos priepuolį. Jai reikėjo duoti raminamųjų. Jūs laikėtės įsitvėrusi tos sėdynės nuo pat pakilimo iš Hitrou oro uosto. Aš ir pasakiau savo Bilui: Toji mergina net nenujaučia, kad mes sėdime greta. Ji nepervertė nė vieno knygos puslapio. Bet dabar mes jau ant žemės. Viskas baigėsi.

      Suvokusi stulbinančią tiesą, kad per visą skrydį nepervertė nė vieno knygos puslapio, Lorelė įdėmiai pažvelgė į moterį. Į ją žvelgė malonios rudos akys. Moteris pasirodė susirūpinusi ir motiniška.

      Motiniška?

      Lorelė nustebo, jog jai pasirodė pažįstama toji išraiška, turint galvoje, kad niekada tokios nebuvo mačiusi, bent jau skirtos jai. Nebeprisiminė, kaip motina, norėdama jos atsikratyti, vieną šaltą dieną, apvyniojusi pirkinių maišais, paliko ją miesto parke, tačiau tolimesnių metų prisiminimai įsirėžė Lorelės atmintyje kaip kulkų paliktos žymės.

      Ji nesuprato, kodėl netikėtai ją apėmė noras prisipažinti nepažįstamajai, kad ji bijo visai ne skrydžio, o nusileidimo – Sicilijoje.

      Moteris nutraukė stojusią tylą.

      – Mes saugiai nusileidome. Liaukitės nerimavusi. – Ji pasilenkė į Lorelės pusę, ištiesė kaklą ir pažvelgė pro langą. – Tik pažvelkite į dangaus mėlynę ir tuos vaizdus. Aš pirmąkart Sicilijoje. O jūs?

      Lengvas pokalbis. Kai plaukiama paviršiumi ir nepaneriama gilyn į drumstas jausmų vandenyno bangas.

      Tai Lorelei kaip tik.

      – Aš ne pirmą kartą. – Kadangi moteriai turėjo būti atlyginta už gerumą, Lorelė dar ir nusišypsojo. – Prieš keletą metų buvau atvykusi čia verslo reikalais.

      Pirmoji mano klaida, – pagalvojo.

      Moteris nužvelgė aptemptus Lorelės džinsus.

      – O šį kartą?

      Lorelės lūpos sujudėjo, atsakymas išsprūdo nesąmoningai, nes mintys buvo visai kitur.

      – Vykstu į geriausios draugės vestuves.

      – Tikros sicilietiškos vestuvės? Ak, kaip romantiška. Mačiau tokią sceną Krikštatėvyje, visi tie šokiai, šeima ir draugai – nuostabu. O italai taip myli vaikus. – Moteris smerkiamai pažvelgė į už jų sėdinčią keleivę, kuri per visą skrydį skaitė knygą ir nekreipė dėmesio į savo kaprizingą vaiką. – Šeima jiems reiškia viską.

      Lorelė įbruko knygą į rankinę, atsisegė saugos diržą ir netikėtai panoro baigti pokalbį.

      – Jūs tokia maloni. Apgailestauju, kad per skrydį nepalaikiau jums kompanijos. Deja, jau turiu eiti.

      – Ak, ne, mieloji, reikia sėdėti vietose. Argi negirdėjote pranešimo? Mūsų reisu skrido kažkoks svarbus asmuo. Ar ypatingai svarbūs asmenys. Matyt, jie turi išlipti pirma mūsų visų. – Pažvelgusi pro Lorelę į lango pusę, moteris net aiktelėjo susijaudinusi. – Ak, tik pažvelkite. Ką tik sustojo trys automobiliai tamsintais stiklais. O tie vyrai panašūs į asmens sargybinius. Ir, vaje, pažvelkite, mieloji, juk kaip iš kino filmo. Prisiekiu, jie turi ir ginklų. Žaviausias vyras, kokį tik man teko kada regėti, ką tik žengė ant bituminio tako. Jis turbūt šešių pėdų ir trijų colių ūgio, atrodo įspūdingai.

      Vyras?

      Ne, vyro ji nelaukė. Nieko nelaukė. Kad išvengtų nepageidaujamo iškilmingo sutikimo, ji niekam nesakė, kuriuo reisu skris.

      Lorelei ėmė grėsmingai spausti krūtinę ir ji pasigailėjo, kad po ranka neturi astmos inhaliatoriaus, nes buvo įsidėjusi jį į lagaminėlį, kuris dabar buvo bagažo spintelėje.

      Nematoma jėga privertė ją pasukti galvą, ir štai ji jau žiūri pro iliuminatorių.

      Jis stovi ant bituminio tako, akis dengia aviatoriaus akiniai tamsintais stiklais. Matyt, visą dėmesį nukreipęs į ką tik atriedėjusį ir sustojusį komercinį lėktuvą. Tai, kad jam, kaip niekam kitam, leista stovėti ant pakilimo tako, rodo turimą galią. Nė vienam civiliui nebūtų suteikta ši išskirtinė teisė, išskyrus jį. Juk šis vyras ne bet kas. Jis – Ferara. Seniausios ir įtakingiausios Sicilijos šeimos atstovas.

      Kaip visada, – pagalvojo Lorelė. – Kai reikia, jo niekur nėra. O kai nereikia…

      Maloni bendrakeleivė ištempė kaklą, kad geriau matytų.

      – Kaip manote, kas jis toks? Juk pasitinka ne karališkosios šeimos narį, tiesa? Turbūt kokią svarbią asmenybę, jei net neužsukęs į muitinę atvažiavo tiesiai ant pakilimo tako. Ir kam jam reikia tiek asmens sargybinių? Įdomu, ką jis pasitinka?

      – Mane. – Lorelė pakilo lyg būtų pasmerkta myriop. – Tai Kristianas Domenikas Ferara, jis mano vyras.

      Antroji mano klaida, – mąstė pati sau. – Bet ji nebepasikartos. Greitai tapsiu jo buvusiąja. Vedybos ir skyrybos vienu metu. Vienu šūviu – du zuikiai.

      Šis posakis jai kėlė abejonių. Kas gero nušauti du zuikius?

      – Tikiuosi, gerai praleisite atostogas Sicilijoje. Būtinai paragaukite granitos1. Čia ji geriausia. – Nekreipdama dėmesio į savo maloniosios bendrakeleivės susirūpinusią išraišką, Lorelė išsiėmė lagaminėlį iš bagažo spintelės ir žengė į lėktuvo priekį, patenkinta, kad avi aukštakulnius. Tvyrant įtampai aukštakulniai bateliai teikė pasitikėjimo, o padėtis buvo tikrai įtempta. Keleiviai šnabždėjosi ir spoksojo, bet Lorelei buvo vis vien. Ji įtemptai svarstė, kaip jai teks iškęsti tas kelias dienas. Tai bus didžiausias išbandymas jos gyvenime, ir ji nujautė, kad prireiks šio to daugiau nei poros puikių aukštakulnių, kad užbaigtų viską iki galo.

      Atkaklus, išdidus, valdingas – kodėl jis atėjo jos pasitikti? Ką jis kankina, ją ar save?

      Lėktuvo pilotas lūkuriavo metalinio trapo viršuje.

      – Sinjora Ferara, nežinojome, kad turėjome malonumo skraidinti jus mūsų reisu… – Jo kakta blizgėjo nuo prakaito, ir jis nervingai žvilgtelėjo į pasitinkančiųjų armiją, stovinčią ant bituminio tako. – Turėjote mums pranešti.

      – Nenorėjau, kad kreiptumėte į mane dėmesį.

      Nemalonu buvo stebėti jo meilikavimą.

      – Tikiuosi, jums buvo malonu šiandien skristi mūsų reisu.

      Kelionė nebūtų teikusi daugiau skausmo, net jei ją būtų kas tempęs į Siciliją pririštą prie vežimo.

      Kokia ji buvo kvaila, jei manė, kad gali taip paprastai atvykti ir niekas jos nepastebės. Kristianas tikriausiai pasiteiravo visuose oro uostuose. O gal jam buvo prieinami keleivių sąrašai.

      Dar gyvenant kartu jo įtakos mastai versdavo Lorelę tik žiobtelėti iš nuostabos. Darbe Lorelė nuolatos susidurdavo su įžymybėmis bei turtuoliais, tačiau Ferarų šeima nepaliovė stebinusi.

      Toks kurį laiką buvo jų gyvenimas kartu. Spindintis, be trukdžių, pilnas beribės galios ir malonumų. Lyg visą gyvenimą būtum miegojęs ant grindinio, o dabar kristum į pūkų patalus.

      Pamačiusi,

1

Sicilietiškas desertas – smulkintas vaisinis ledas su cukrumi.