Kito karto gali ir nebūti. Sarah Morgan

tle>

      Pirmas skyrius

      – Niekas tau pinigų neskolins, Selena. Visi per daug bijo tavo tėvo.

      – Ne visi. – Selena prisėdo ant lovos ir paglostė motinai plaukus, reguliariai prižiūrimus kirpėjų, kad sudarytų pasiturimo gyvenimo regimybę. – Nesirūpink. Aš tave iš čia išvešiu.

      Motina gulėjo nejudėdama. Nors Selena pasakė išvešianti iš čia, abi žinojo, kad ji turėjo omenyje iš jo namų.

      – Ne tu, o aš tau turėčiau tai sakyti. Man seniai reikėjo iškeliauti. Kai pirmą kartą pamačiau tavo tėvą, jis buvo toks žavingas. Moterys neatplėšdavo nuo jo akių, bet jis žiūrėjo tik į mane. Ar patyrei tokį jausmą?

      Selena žiojosi sakyti, kad tai neįmanoma gyvenant šioje saloje tarsi spąstuose beveik visą gyvenimą, bet tokiais žodžiais tik dar labiau įskaudintų motiną.

      – Numanau, kad jausmas turėjo būti malonus. Jis buvo turtingas ir įžymus.

      Ji pasistengs išvengti tokios klaidos. Neleis sau įsimylėti, neįvertinusi mylimojo būdo.

      – Kvaila kalbėti apie pasitraukimą, nes abi žinome, kad jis mūsų nepaleis. Žmonėms atrodome ideali šeima. Jis niekam neleis griauti šio įvaizdžio.

      Motina pasivertė ant šono ir nusisuko į sieną.

      Seleną apėmė neviltis. Jautėsi taip, tarsi stebėtų pasroviui vėjo ir bangų nešamą plaustą ir išsigelbėti nė nebandančius jo keleivius.

      – Jam nieko neprasitarsime. Tai bus mūsų vienų sprendimas. Tik mūsų. Tegu visi sužino, kad mūsų šeimos iš tikrųjų nė nebuvo.

      Motina nieko neatsakė, bet Selena dėl to nenustebo. Abi taip ilgai slėgė jos tėvo diktatas ir kontrolė, kad Selena pamiršo, jog gali būti ir kitaip.

      Nors vasaros oras buvo nepakeliamai tvankus, o tvirtovę primenančiuose jų namuose nebuvo oro kondicionierių, merginą iki pat kaulų nukrėtė šaltas drebulys.

      Kiek metų reikia nugyventi, klausė ji savęs, kad prarastum viltį, jog verta pakovoti už savo gyvenimą? Per kiek laiko viltis virsta bejėgiškumu, pyktis – susitaikymu, o išvarginta dvasia galutinai užgęsta? Kiek laiko turėjo praeiti, kad ir ji, užuot gulėjusi veidu į sieną, pagaliau ryžtųsi atsistoti ir pripažinti tiesą?

      Saulės šviesa iš nuostabiai giedro dangaus žaižaravo ne tik Viduržemio jūroje, bet prasiskverbusi pro užuolaidas, dengiančias vienintelį nedidelio miegamojo langą, nušvietė ir tamsų kambarį.

      Dauguma žmonių Graikijos salose jautėsi kaip rojuje. Gal kai kuriose taip ir buvo. Selena to nežinojo. Jai buvo pažįstama tik ši Antakso sala, kuri visiškai nepanaši į rojų. Atkirsta nuo kitų grėsmingomis jūros platybėmis ir uolų, kurios atbaidydavo laivus pabaisiškais nasrais ir žmogaus, kuriam jos priklausė, atgrasia reputacija, ši sala priminė labiau pragarą nei dangų.

      Selena užklojo antklode liesus motinos pečius.

      – Aš pati viską sutvarkysiu.

      Išgirdusi šiuos žodžius motina atgijo.

      – Pasistenk jo nesupykdyti.

      Šį perspėjimą ji girdėjo nesuskaičiuojamą daugybę kartų.

      Visą gyvenimą praleido vaikščiodama aplink tą pikčiurną ant pirštų galų.

      – Negalima gyventi vis baiminantis pasakyti ar padaryti ką nors tokio, kas jam nepatiks. – Selena pasižiūrėjo į motiną ir jai pasidarė liūdna. Kadaise ši moteris, buvusi gražuolė, šviesiais plaukais ir šiaurietišku grožiu patraukė turtingo širdžių ėdiko Stavro Antakso dėmesį. Jos motina sutirpo kaip žvakė nuo ugnies, pakerėta vyro žavesio ir meilikavimų, o apakinta jo turtų ir galios nesugebėjo įžvelgti tikrojo charakterio.

      Vienintelis pasirinkimas, ir tas blogas. Motina, kartą netinkamai pasirinkusi, daug metų kentė gyvenimą su kietaširdžiu žmogumi, ir šis jai sudaužė ne tik širdį, bet ir sielą.

      – Nebekalbėkime apie jį. Šią savaitę gavau elektroninį laišką iš karštųjų mineralinių vandenų kurorto Atėnuose. – Šią žinią jau senokai gniaužė savyje ir ryžosi atskleisti tik dabar. – Pameni, pasakojau? Jų daug ir visi įrengti prabangiai. Turi viešbučius Kretos, Korfu ir Santorino salose. Nusiunčiau savo žvakių ir muilo pavyzdžių, ir darbuotojams patiko. Sudėjo juos procedūrų kabinetuose, o kai trys itin svarbūs klientai panoro juos išsivežti namo, turėjo pakloti nemenką sumą už suteiktą malonę. Dabar rašo, kad norėtų su manimi susitikti ir susitarti dėl didesnio kiekio. Man tai būtų gera proga, seniai tokios laukiau.

      Ji kalbėjo virpėdama, troško išlieti jaudulį, tad motinos atsakas pribloškė – ši papurtė galvą.

      – Jis niekados tau šito neleis.

      – Nesirengiu prašyti, kad leistų man gyventi, kaip noriu.

      – Ir kaip įgyvendinsi sumanymą? Verslui reikia pinigų, o tėvas pinigų neduos, nes jų turėdamos jį galime palikti.

      – Žinau. Todėl ir nesirengiu į jį kreiptis. Turiu kitą planą. – Įpratusi nekalbėti prieš tai neįsitikinusi, kad kas nesiklauso, Selena nevalingai pasuko galvą į duris, kad patikrintų, ar šios uždarytos, nors jiedvi kalbėjosi motinos miegamajame, o duris pati buvo uždariusi. Nesvarbu, kad tuo metu jo saloje nė nebuvo. – Šį vakarą iškeliauju, o tau pasakau tik todėl, kad nesijaudintum, nes keletą dienų negalėsiu tavęs aplankyti. Visi kiti tegul mano, kad savaitei išvykau į vienuolyną atsigauti ir pamedituoti kaip paprastai.

      – Bet kaipgi iškeliausi? Net jei pavyktų pasprukti pro jo apsaugą ir išvykti iš salos, tave vis tiek kas nors atpažins. Praneš tėvui, o jis įsius. Pati žinai, kaip skrupulingai jis stengiasi išsaugoti laimingos mūsų šeimos įvaizdį.

      – Visi mano, kad esu drovi ir draugijos vengianti dukra žmogaus, kurio prisibijoma, ir tai mano privalumas, nes niekas nesitiki mane atsitiktinai kur nors sutikti. Tačiau kad išvengčiau netikėtumų, pakeisiu išvaizdą.

      Apie tai, kaip atrodys, niekam nenorėjo pasakoti. Net motinai, nors ši žiūrėjo nerimo pilnomis akimis.

      – Tarkim, paspruksi iš salos – o kas toliau? Ar apie tai pagalvojai?

      – Taip, pagalvojau ir apie tai. – Selena viską apsvarstė, net savo ateitį – ji būtų visiškai kitokia negu praeitis. – Bet nesakysiu. Daug svarbiau, kad tikėtum ir lauktum, kol grįšiu ir tave išsivešiu. Abi dabar keliauti negalime, kad neatkreiptume smalsuolių dėmesio. Turėsi dar kurį laiką likti čia ir sudaryti įspūdį, jog esame laiminga šeima. Kai parūpinsiu pinigų ir būstą, kuriame galėtume gyventi, sugrįšiu tavęs pasiimti.

      Motina sugriebė dukterį už rankos.

      – Jei tau kaip nors pavyktų tai padaryti, negrįžk. Aš jau per sena.

      – Varai iš proto, kai šitaip kalbi. – Selena apkabino motiną. – Aš sugrįšiu. Paskui mudvi iškeliausime kartu, o jam teks susirasti kitų, kad turėtų kam vadovauti.

      – Gaila, kad neturiu ir negaliu duoti pinigų.

      Selena irgi dėl to apgailestavo. Jeigu motina būtų sugebėjusi likti savarankiška, jos gal ir nebūtų patekusios į tokią beviltišką padėtį, bet tėvas iškart po vedybų pasirūpino, kad žmona neturėtų jokių pajamų, ir šis gudrus žingsnis padarė moterį priklausomą nuo jo visais atžvilgiais. Motina pasakojo Selenai, jog iš pradžių jai netgi patiko toks rūpestingas vyras. Vėliau suvokė, kad jis nė neketino ja rūpintis, bet buvo jau per vėlu. Taigi motina pamažu neteko savarankiškumo, tačiau ne iškart, kai vienu smūgiu pakertamos šaknys, o pamažu nukraujuodama, netekdama pasitikėjimo savimi.

      – Kelionei iki Atėnų turiu ir savų. O ten pasiimsiu paskolą ir pradėsiu verslą.

      Kito pasirinkimo Selena neturėjo, be to, žinojo, kad ir kiti panašiai elgiasi. Iš pradžių skolinasi pinigų, vėliau atiduoda – ji irgi grąžins. Visus, iki paskutinio banknoto.

      – Jis turi ryšių visuose bankuose. Nė vienas neskolins tau pinigų, Selena.

      – Žinau. Todėl į banką ir neisiu.

      Motina palingavo galvą.

      – Ar pažįsti bent vieną žmogų, kuris ryžtųsi