Gražuolė ir pabaisa. Emily May

Читать онлайн.
Название Gražuolė ir pabaisa
Автор произведения Emily May
Жанр Зарубежные любовные романы
Серия Istorinis meilės romanas
Издательство Зарубежные любовные романы
Год выпуска 2015
isbn 978-609-406-840-9



Скачать книгу

Pirmas skyrius

      – Čia garbingi namai. Ne tokioms kaip tu.

      Ledi Izabela Noks, Midleburio hercogo sesuo, sustojo nenusimovusi pirštinaičių. Pažvelgė į savo šunį. Rufas pakėlė galvą ir įsistebeilijo į ją skirtingų spalvų akimis. Jis vizgino uodegą, braukė ja per purvinus pasivaikščiojimų kostiumo kraštus.

      – Maldauju manęs neišvaryti.

      Prašytoja buvo apsiašarojusi, jauna ir gerai išauklėta.

      – Tave priims Statinėje, – iš alinės nuaidėjo šeimininkės balsas – abejingas ir šaltas.

      – Ak, bet prašau… – mergaitės maldavimą nutraukė verksmas.

      Izabela pirštas po piršto nusimovė ožiuko odos pirštinaitę. Žvilgtelėjo pro praviras duris į alinę, laiptus, kurių viršuje jos laukė labai patogus asmeninis kambarys.

      Smalsumas – nuodėmė, – tarė ji sau.

      Už nugaros išgirdo energingus žingsnius: tarnaitė Patridžė.

      – Gaivus oras, – suskleisdama skėtį burbtelėjo Patridžė. – Klanai ir balos, ir kaimo nuobodos…

      Izabela pakėlė pirštą.

      – Patylėk akimirką, Patridže.

      – Maldauju jūsų, prašau…

      Mergaitės balsas priminė jos dukterėčią Felisitę, tad Izabela pasiryžo. Žengė prie alinės durų. Rufas sekė iš paskos, nagai skrebėjo į grindų plokštes.

      – Bus juokinga, jei leisiu jums apsistoti čia, kur gyvena ledi…

      Izabela palietė duris. Šios atsidarė. Ji apžvelgė alinę: žemas lubas su sijomis, didelį židinį, šeimininkę su balta prikyšte ir našlės kepure ir mergaitę, gražią ir apsiašarojusią, su lagaminu prie kojų.

      Šeimininkė, apkūni ir iškrakmolyta, atsikėlė ir nuolankiai nusilenkė.

      – Jūsų malonybe.

      – Ponia Botam.

      Izabela pažvelgė į mergaitę. Taip, labai panaši į Felisitę. Tamsūs plaukai, liekna, tik ką iš mokyklos suolo.

      – Netyčia nugirdau. Maldauju, neišvarykite šio vaikelio į gatvę, tegu lieka mano sąskaita.

      Šeimininkė išsitiesė. Ji buvo apvaliais skruostais, sveikos išvaizdos ir doromis akimis.

      – Statinė jai puikiai tiks.

      Izabela pažvelgė į mergaitės drabužius. Žalias pamuštas apsiaustėlis, šiaudinė skrybėlaitė, perrišta kaspinu, muslino suknelė buvo švarūs ir paprasti, bet gerai pasiūti.

      – Nejaugi?

      Ji kalbėjo švelniai, bet ponios Botam skruostai dar smarkiau paraudonavo.

      Mergaitė tūptelėjo.

      – Ponia, būkite maloni, nenoriu apsistoti Statinėje.

      – Nemanau. – Mergaitės tariamos balsės ar reveransas čia niekuo dėti. – Kur tavo tarnaitė?

      Mergaitė išraudo.

      – Neturiu tarnaitės, ponia.

      – Aš vadovauju garbingai įstaigai… – pradėjo ponia Botam.

      – Būtent. – Izabela nusimovė antrą pirštinę. – Kaip tik todėl šitas vaikas turi čia apsistoti.

      Prašytoja dėkinga pažvelgė į ją.

      – Deja, neturiu tinkamų patalpų, jūsų malonybe, – veidmainiškai mandagiai nusišypsojo šeimininkė.

      – Itin sunku patikėti, – netekdama kantrybės atsakė Izabela.

      – Nieko, kas atitiktų jaunos panelės poreikius.

      Mergaitė nuraudo.

      – Kambario negaliu sau leisti, – sukuždėjo. – Pamaniau, kad galėčiau miegoti tarnų kambaryje, bet…

      – Nei tarnaitės, nei pinigų? – Izabela pažvelgė į ją. – Tikrai pakliuvai į bėdą, ar ne, mieloji?

      Iš mergaitės akių pasruvo ašaros.

      – Gali miegoti mano tarnaitės kambaryje, – pasakė Izabela.

      Ji girdėjo, kaip už nugaros sušnarpštė Patridžė, bet nekreipė dėmesio. Šeimininkė įkvėpė, iškrakmolyta prikyštė išsipūtė.

      – Nelaikysiu šiuose namuose puolusių moterų!

      – Aš ne tokia, ponia! Tikrai ne tokia!

      Labai čia man rūpi? O mergaitė tokia jaunutė ir jai tikrai reikia pagalbos.

      – Lovelę su ratukais į mano tarnaitės kambarį, – žvaliai paliepė Izabela. – Ir ko nors pasistiprinti į mano kambarį.

      Ji tvarkingai sudėjo pirštines ir laukė šeimininkės prieštaravimų.

      Ponia Botam vėl įkvėpė, kad net prijuostė pakilo, bet neišleido nė garso.

      – Eime, mieloji.

      Izabela nusišypsojo ir ištiesė mergaitei ranką.

      – O lagaminas?

      – Kuris nors tarnas atneš į viršų, ar ne, ponia Botam?

      Šeimininkė nenoriai nusišypsojo ir linktelėjo.

      Mergaitė sugriebė Izabelos ranką.

      – Lipkime į viršų ir išgerkime puodelį arbatos, – pakvietė Izabela, kai jos išėjo iš alinės. Rufas sekė iš paskos, o į nebylų Patridžės priešiškumą ji nekreipė dėmesio. – Ir pasakyk savo vardą, mieloji.

      Mergaitės rankelė buvo mažutė, drėgna ir šilta.

      – Mano vardas Harieta, – prisipažino lipdama laiptais. Pagarbiai pažvelgė į Izabelą. – Harieta Darem.

***

      – Papasakok, mieloji… kaip patekai į tokią keblią padėtį?

      Harietos skruostai išraudo. Ji įsmeigė akis į puoduką.

      – Aš bėgu.

      – Bėgi? – Izabela gurkštelėjo arbatos ir įdėmiai nužiūrėjo mergaitės veidą.

      Nepastebėjo įžūlumo. Švelnūs rudi Harietos plaukai ir mielos rudos akys atrodė drovios. Ji apdairiai žvilgtelėjo į Rufą. Tikrai ne tokios mergaitės bėga iš namų.

      – Nuo tėvų?

      – Mano tėvai mirę. – Harieta pakėlė akis nuo puodelio. – Gyvenau su seneliu.

      – Pabėgai nuo jo?

      – Taip, – sudrebėjo Harieta. – Ir nuo majoro Reinoldso.

      – Majoro Reinoldso? – Izabela nuleido puoduką. – Kas jis toks?

      Harietos akys sudrėko.

      – Turėjau už jo tekėti.

      – O tu nenorėjai?

      Harieta vėl sudrebėjo. Papurtė galvą.

      – Ne.

      Izabela padėjo puoduką ant mažučio vyšnios medžio stalelio. Jo viršus spindėjo ir visas kambarys kvepėjo bičių vašku. Ponios Botam įstaiga labai švari – ypač garbinga.

      – Ar prisipažinai seneliui, kad nenori tekėti už majoro Reinoldso?

      Harieta linktelėjo.

      – Jis sakė, kad esu kvailė. Šaukė ant manęs ir… – pagriebė nosinaitę.

      Nėriniuotas kvadratėlis buvo peršlapęs.

      Izabela paėmė puodelį ir gurkštelėjo, o Harieta šluostėsi akis.

      – Kiek tau metų, mieloji? – paklausė, kai mergaitė atgavo pusiausvyrą.

      – Septyniolika.

      Felisitės amžiaus. Per jauna likti viena pasaulyje.

      – Kur keliauji?

      – Pas tetą Laviniją. – Harietos šypsena virptelėjo. – Tik nenumaniau, kad viskas truks taip ilgai ir apsistoti smuklėje bus taip brangu, – ašaros užgniaužė gerklę.

      Izabela padėjo