Tik kelios paslaptys. Wendy S. Marcus

      Pirmas skyrius

      – Tik ne Roksė, – sesuo Viktorija Forli iš 5E skyriaus laikėsi savo. Smulkaus sudėjimo brunetė numetė bylą ant seno metalinio stalo. – Ji ne tik viena geriausių slaugių, bet ir artima mano draugė. Aš ja visiškai pasitikiu. Tai kažkoks nesusipratimas.

      – Nusiramink, brangioji. – Gydytojas Kailas Karlinskis, jos sužadėtinis, apglėbė jos siaurus petukus savo didžiule ranka. – Mes viską išsiaiškinsime.

      Rajenas Figelšteinas, arba tiesiog Figas, šią jaukią sceną, vykstančią penktame aukšte esančiame Viktorijos kabinete, stebėjo iš tarpdurio. Jis buvo tik stebėtojas. Pašalinis asmuo naujame savo geriausio draugo gyvenime.

      Kailas išpūtė akis, priversdamas Figą sunerimti, ir pridūrė:

      – Be to, mums padės Figas.

      – Ooo, ne. – Figas iškėlė abi rankas delnais į viršų. – Kai pakvietei užsukti pažiūrėti, kur dirbi, sakei, jog tai užtruks tik kelias minutes.

      Kailas žinojo, kad Figas nemėgo ligoninių. Jų kvapų. Garsų. Uždarumo ir netekties skausmo. Jis stengėsi nuslėpti virpulį.

      – Ar gerai jautiesi? – paklausė Kailas, atidžiai žiūrėdamas į draugą, nes pažinojo jį geriau nei kas kitas.

      – Taip. – Figas atsistūmė nuo durų staktos ir žengė žingsnį nediduko kabineto vidun. – Tai ką sumanei? – pasiteiravo jis, norėdamas nukreipti dėmesį nuo savęs.

      – Tu čia būsi dar savaitę, tiesa? – paklausė Kailas.

      – Na, taip.

      – Puiku. – Kailas patrynė delnais.

      Būtų puiku, jei jie abu galėtų išsprukti iš ligoninės. Nedelsiant. Būtų puiku, jei liautųsi nuolatiniai motinos skambučiai ir kitos gudrybės, reikalaujant jo dėmesio. Būtų puiku bent šiek tiek susitvarkyti savo gyvenimą, kuris vis labiau sprūdo iš rankų.

      – Tu įsidarbinsi čia. Šiame skyriuje.

      – Gal tu…

      Žodis išprotėjai taip ir liko neištartas, nes Kailas pertraukė Figą:

      – Pirma išklausyk mane. – Jis ėmė kalbėti ramiau, kaip visada, kai bandydavo įkalbėti Figą padaryti ką nors tokio, ko šis daryti nenorėdavo. – Tau reikės atsiliepti į telefono skambučius, įleisti ir priimti lankytojus.

      – Bet tai ne viskas… – pamėgino įsiterpti Viktorija.

      – Taip pat prižiūrėti Roksę ir spintą su narkotinėmis medžiagomis, – skubiai pridūrė Kailas, neleisdamas jai baigti. – Kaskart jai ar kam kitam ją atidarius, jis tau paskambins.

      – Tu tikras šaunuolis, – tarė Viktorija ir plačiai nusišypsojo Kailui. Tada atsisuko į Figą. – Imkis šio darbo, – maldaudama ėmė prašyti ji. – Per dieną aš ir taip nusilakstau. Man reikia žmogaus, kuriuo galėčiau pasitikėti ir kuris stebėtų Roksę. Kažkas vyksta. Ji pasidarė išsiblaškiusi ir neatidi. Ir nebe tokia ryžtinga.

      Aiškūs narkotikų vartojimo ženklai. Figas pažiūrėjo į Kailą.

      Viktorija suprato jo mintį.

      – Ji nevartoja narkotikų. Prašau, – ištarė ji ir pažiūrėjo į Figą tokiu žvilgsniu, kokiu žiūri moterys, ryžtingai nusiteikusios nepriimti neigiamo atsakymo.

      – Aš kompiuterių specialistas. – Ir velniškai geras. Netgi paklausus. – Turiu darbą.

      – Bet tu gali dirbti bet kur, – pasakė Kailas, stengdamasis įsiteikti.

      – Nelabai mėgstu ligotus žmones, – prisipažino Figas. Giliai įsirėžusių baimių nebuvo lengva nusikratyti. – Ir nieko neišmanau apie darbą ligoninėje. – Tiesą sakant, mintis, kad tektų čia praleisti net dvylika valandų, jį trikdė ir baugino.

      – Tau nereikės su jais susitikti, – tarė Viktorija. – Stengsiuosi padėti kaip įmanydama, ir slaugytojoms liepsiu. Spinta su narkotinėmis medžiagomis stovi rakinamame kabinete, kurio durys bus tiesiai tau už nugaros, netoli stalo, prie kurio sėdėsi. Tau tereikės pranešti man apie kiekvieną įtartinai besielgiantį asmenį, o demerolio atsargas patikrinsiu aš pati.

      – Man kilo mintis, – pareiškė Figas. – Jei iš tikrųjų manote, kad Roksė nekalta dėl dingusių vaistų, kodėl jai to nepasakote ir nepaklausiate, ką ji apie tai žino?

      Figas mėgo būti atviras, jam nepatiko, kai reikalai sprendžiami slapukaujant.

      – Mielai taip pasielgčiau, juolab kad esu jos draugė. – Viktorija jautėsi draskoma iš vidaus. – Bet kaip darbuotoja privalau būti nešališka ir ištirti šį reikalą iki galo. Tai ir stengiuosi padaryti. Ir tikiuosi, jog man padėsi.

      – Mudu daugiau laiko praleistume drauge. – Kailas nusišypsojo. – Be to, dar ir uždirbtum po devynis dolerius per valandą.

      Lyg Figui būtų trūkę pinigų.

      – Kalbu rimtai, – pasakė Kailas. – Šis reikalas rūpi tiek Viktorijai, tiek ir man. Tu tiesiog būtum čia. Esi nesuinteresuotas asmuo. Tau nerūpi, ar Roksė kalta, ar ne.

      Iš tikrųjų buvo ne visai taip. Per tas kelias valandas, kurias praleido kartu su ja vakarėlyje, skirtame pagerbti geriausiu tą mėnesį darbuotoju išrinktą Kailą, Figas suprato, jog ji tikra šmaikštuolė. Roksė jam patiko. Iš tikrųjų patiko. Todėl nenorėjo užsiimti niekuo, kas galėtų jai pakenkti. Kad ir kaip viliojo penktadienio vakaro pasimatymas, Figas į jį nenuėjo, baimindamasis susitikti su Rokse akis į akį. Toji moteris turėjo aštrų liežuvį ir, matyt, dar aštresnį būdą.

      Bet tada Kailas pridūrė:

      – Manau, jog tu, mano geriausias draugas, padėsi išsiaiškinti, kad Roksė yra nekalta.

      Ir Figas pasidavė. Pastaruosius aštuonerius metus – nuo tada, kai gydydamasis po avarijos gyveno su Kailu viename kambaryje, – šis buvo jam kaip brolis, padėjęs vėl patikėti savimi ir ištverti sunkiausią gyvenimo laikotarpį. Argi galėjo atsakyti žmogui, sugebėjusiam taip pakeisti jo gyvenimą, kad jis vėl įgavo prasmę?

      – Žinau, kad dar pasigailėsiu dėl to, – nusileido Figas.

      – Vadinasi, sutinki? – paklausė Viktorija, nedrįsdama per anksti džiaugtis.

      – Taip.

      – Skambinu administracijai. – Ji pakėlė telefono ragelį. – Pradėsi nuo rytojaus.

      Tai siaubinga. Visą savaitę Figui teks lindėti provincialiame Madrine, šiauriniame Niujorko valstijos užkampyje, kur net padorios kavos nerado kur išgerti, ir dirbti Madrino Karo ligoninės chirurgijos skyriuje, kuriame visada būna daug darbo. Ką jis išmano apie įstaigų tarnautojų darbą? Nieko. Tačiau buvo matęs, kaip jie dirba, ir žinojo, kaip reikėtų dirbti. Šiaip ar taip, buvo baigęs kolegiją. Nejau nesusidoros?

      Kitą rytą, po siaubingai ilgos vienos valandos kelionės ir velniškai anksti, Figui statant du kavinėje pirktos kavos puodelius ant stalo 5E skyriaus poilsio kambaryje, jo žvilgsnis užkliuvo už savo atvaizdo didžiuliame veidrodyje. Akivaizdu, kad ligoninėje nebuvo daug metro devyniasdešimties centimetrų ūgio tarnautojų, nes jam skirtas gelsvai rudos spalvos švarkas buvo per trumpas, o rankovės dengė vos tris ketvirčius rankų.

      Jis išsinėrė iš švarko ir numetė jį ant kėdės. Pamindžikavo vietoje tarsi bėgikas, norėdamas atsikratyti jaudulio.

      – Nesi ligonis, – garsiai ėmė drąsinti save. – Vakare grįši į namus. – Jis pašoko tris kartus į viršų ir pasirąžė. – Tau pavyks.

      – Na, ir vaizdelis. Visiškai vienas ir dar kalba su savimi. Psichikos ligoniams skirta palata yra penktame aukšte. – Figas iškart pažino balsą. Roksė Morano. Jis atsisuko į ją, kad nebūtų užpultas iš nugaros. Dėl viso pikto.

      – Po perkūnais, moterie. – Jis pakėlė ranką ir alkūne pridengė akis. – Koks pritrenkiantis vaizdas iš pat ryto.

      Nors ji, kaip ir kiti 5E skyriaus darbuotojai, vilkėjo šviesiai violetinės spalvos drabužius, po jais buvo pasivilkusi baltą megztinį aukšta atlenkiama apykakle, ilgomis rankovėmis, nusėtą įvairiaspalvėmis žvaigždėmis. Kairėje krūtinės pusėje esančią