Bela ir negailestingasis šeichas. Sarah Morgan

n>

      PIRMAS SKYRIUS

      Smėlis, smėlis, aplinkui visur smėlis.

      Tėvas nebūtų jos išsiuntęs toliau, net jei būtų įkišęs į raketą ir išskraidinęs į Mėnulį. Jei tik tai būtų įmanoma, tikrai būtų taip ir padaręs, karčiai svarstė Bela įkasusi kojų pirštus į rupų dykumos smėlį ir dairydamasi po atšiaurų kraštovaizdį. Nors, tiesą sakant, ši vieta tikrai primena Mėnulį. O gal Marsą. Raudonąją planetą.

      Kodėl į kurortą dykumos vidury?

      Kodėl ne į mielą SPA centrą Penktajame Aveniu?

      – Bela?

      Išgirdusi savo vardą Bela beviltiškai atsiduso. Jau? Dar vos prašvito.

      Ji nenoriai atsisuko. Tai ne jo kaltė, – priminė sau. – Nesąžininga savo pyktį ir neviltį lieti ant jo.

      – Anksti bundate, Atifai?

      Jis vilkėjo paprastu baltu chalatu, medžiaga švytėjo kylančioje arabiškoje saulėje.

      – Prieš aušrą medituoju.

      Bela prikando lūpą, kad nenusižiovautų.

      – Aš pati dieną mielai pradedu nuo stiprios juodos kavos.

      – Diena bus geresnė, jei ją pradėsi pasimėgaudama tuo, kas plyti aplinkui, – sumurmėjo senolis. – Nėra nieko labiau raminančio nei saulėtekis dykumoje. Nejau ši tyla tavęs neramina?

      – Jei atvirai, ji mane veda iš proto, – Bela negalvodama jau siekė telefono ir tik tada prisiminė, kad jį iš jos paėmė, kaip ir visa kita, kuo galima susisiekti su išoriniu pasauliu. Nekantriai delnu tapšnodama per šlaunį nepatenkinta nužvelgė savo nagus. Jei leistų rinktis tarp kavos ir manikiūro, ji rinktųsi manikiūrą. – Tai jums iš tiesų priklauso ši vieta?

      – Aš tik keliauju pro šalį. Kai būsiu pasirengęs, judėsiu toliau.

      – Aš būčiau pajudėjusi po dviejų minučių, jei tik man būtų leidę rinktis! Esu čia jau dvi savaites ir jaučiuosi lyg nuteista iki gyvos galvos.

      Kaip galėjo tėvas taip su ja pasielgti? Dėl jo ji dabar nuo visų atskirta. Palikta viena tada, kai man beviltiškai reikia žmogiškosios paguodos.

      Vos prieš dvi savaites padarytas atradimas ją pribloškė ir išsunkė. Ta Bela, kokia ji buvo iki ano vakaro, dingo amžiams. Kaip ir naivūs, visą gyvenimą puoselėti įsitikinimai.

      Apmaudas plėšė ją iš vidaus.

      Nereikėjo tau žiūrėti, Bela.

      Ji atvėrė Pandoros skrynią ir dabar už tai turi sumokėti.

      – Leidi jausmams sugriebti tave kaip sakalas sugriebia auką, – Atifas stebėjo ją tokiu pat ramiu veidu, kokiu stebėdavo per jųdviejų sesiją. – Tu pyksti, bet tėvas tave atsiuntė čia tavo pačios labui.

      – Jis atsiuntė mane čia norėdamas nubausti, nes jam užtraukiau gėdą, – Bela apsivijo rankomis ir susimąstė, kaip galima žvarbti tokioje karštoje, gniuždančioje vietoje, – apjuodinau visą šeimą. Balforų šeimai užtraukiau nešlovę. Vėl, – bet niekas nesusimąstė, kaip tas siaubingas atsitikimas paveikė ją. O tai, kad niekam nerūpėjo jos jausmai, tik aitrino vienatvę.

      Prisiminusi viską, kas tą vakarą nutiko Balforų labdaros pokylyje, gerklėje Bela pajuto gniužulą. Ji troško sužinoti, kaip po viso to jaučiasi sesuo Olivija – Bela privalo atsiprašyti.

      Ji elgėsi siaubingai – pati tai žinojo. Bet ją supykdė. Įsiutino. O ir Olivija prišnekėjo…

      – Gal galiu atgauti telefoną tik vienai žinutei išsiųsti? – staiga jai tučtuojau prireikė susisiekti su dvyne seserimi. – O gal galėčiau pasinaudoti jūsų kompiuteriu? Elektroninio pašto netikrinau dvi savaites.

      – Tai neįmanoma, Bela.

      – Einu iš proto, Atifai! Smėlis ir tyla yra bjaurus derinys, – ji beviltiškai apsidairė ir staiga jos dėmesį patraukė grupelė baltų pastatų, kuriuos buvo pastebėjusi kiek anksčiau šią savaitę. – O kaip tos arklidės ana ten – gal bent galiu pajodinėti? Tik valandą.

      – Jos su Prieglobsčiu neturi nieko bendro. Tai privačios arklidės.

      – Keista vieta žirgams laikyti, – Bela apžiūrinėjo sargus prie įėjimo. Kodėl arklides reikėtų saugoti? – Na, jei negaliu pasiskolinti žirgo, gal bent muzikos grotuvą galėčiau atsiimti? Su muzika man lengviau atsipalaiduoti.

      – Tyla – auksas.

      – Čia viskas auksas, – nesitverdama savam kailyje Bela nužvelgė smėlį ir į galvą jai šovė mintis – įžūli, drąsi mintis. – Papasakokite man apie miestą, kurį pravažiavome pakeliui į čia.

      – Al Rafidą valdo šeichas, miestas garsėja turtingu kultūriniu palikimu.

      – Ar ten yra naftos? – ji prisivertė kalbėti nerūpestingai, bet iš tiesų troško paklausti: Kiek laiko truktų kelionė į ten ir ar mieste yra interneto ryšys?

      – Didžiulės naftos atsargos, bet valdantis šeichas yra griežtas verslininkas. Jis pavertė senovinį miestą dykumoje tarptautiniu komercijos centru. Pastatai ant kranto modernūs kaip Manhatane ar Londone, bet vos už kelių gatvių atsiveria senamiestis su daugybe persų architektūros pavyzdžių. Al Rafido rūmai gniaužia kvapą, bet jų durys visuomenei atveriamos retai, nes ten gyvena šeichas Zafikas su šeima.

      – Pasisekė jam, gyvena mieste. Akivaizdu, kad ir jis nekenčia smėlio.

      – Priešingai, šeichas Zafikas dievina dykumą, jis labai apsišvietęs, išsilavinęs žmogus, kuriam pavyko sėkmingai įdiegti progresyvų verslo mąstymą labai tradicinėje šalyje. Jis niekada nepamiršo savo šaknų. Vieną savaitę kasmet jis leidžia sau pabūti vienam dykumoje. Suteikia laiko viską apmąstyti. Jis galingas vyras – kai kurie pasakytų, negailestingas – bet niekada nepamiršta savo įsipareigojimų.

      Įsipareigojimai…

      Ar tik ne toks buvo paskutinis jai tėvo pasakytas žodis, prieš išsiunčiant ją į tremtį? Bela nejaukiai pasimuistė, stengdamasi nuraminti kandų sąžinės balsą.

      – Tai… tas šeichas. Ar jis turi aštuonias žmonas ir šimtą vaikų?

      – Jo Didenybė žmonos dar neišsirinko. Jo šeimos istorija sudėtinga.

      – Lažinuosi, kad palyginti su manąja, jo tikra pasakaitė.

      – Šeicho Zafiko motina buvo visų mylima princesė. Deja, ji mirė, kai jis dar buvo kūdikis.

      – Ji mirė? – Bela pasijuto tarsi gavusi smūgį į krūtinę. Kaip ir aš, vaikystėje jis neteko motinos. Ji troško daugiau sužinoti apie galingąjį, negailestingąjį šeichą, visai pamiršusi, kad pirminis jos tikslas tebuvo tik išsiaiškinti, kiek kilometrų ją skiria nuo civilizacijos.

      – Ar jo tėvas vedė antrą kartą?

      – Taip, bet įvyko tragedija – tėvas ir pamotė žuvo per nelaimingą atsitikimą, kai Jo Didenybė tebuvo dar tik paauglys.

      Jis neteko dviejų mamų.

      Bela stebėjo, kaip kylanti saulė uždega kopas ir iš blyškiai raudonų jas paverčia ryškiai auksinėmis. Ji juto keistą bendrumą su paslaptinguoju šeichu. Jis kažkur ten, už blankių, vienodų smėlio kalnų. Ar jis prisimena motiną, kurios niekada nepažino? Gal ir jis sužinojo apie ją dalykų, kuriuos geriau būtų buvę palikti paslaptyje?

      Ar jo mintys taip pat susijaukusios, kaip ir mano?

      Bela kyštelėjo rankas į medvilninių kelnių kišenes ir priminė sau, kad apgailestauti beprasmiška. Praeities nepakeisi. Per visas priverstinės meditacijos valandas galvoje išliko mintis, kurios ji neleido sau užmiršti.

      Mama.

      Vėliau. Pagalvos apie tai vėliau, dabar dar pernelyg skaudu.

      – Tai tas šeichas… – nusibraukusi nuo akių plaukus susiraukė pajutusi, kokie jie sausi, ir leido sau pasvajoti apie plaukų kondicionierių ir džiovintuvą. – Jis tikriausiai buvo labai jaunas, kai perėmė valdžią.

      – Vos aštuoniolikos. Bet jis