Iššūkis priimtas. Jennifer Hayward

ction>

      Pirmas skyrius

      Aleksandra Anderson manė, kad gyvenimas – tai Cabernet taurė, ir norėjo gyventi jos svaigulingų aistrų centre. Niekas neprilygo medžioklės jauduliui – kuo nepadoriau, tuo geriau. Jei ji abejojo, ar jai pavyks, būtinai turėjo tai išmėginti. Ir taip ji tobulėjo. Ji tiesiog tarpo.

      O kaip dėl to įmantraus Kalifornijos Zinfandel ir Merlot palyginimo? Merginai, užaugusiai Ajovos provincijoje ir siurbusiai alų su padugnėmis, tai per daug nerūpėjo. Ji gerdavo viską, kas būdavo skanu, ir taip palengvindavo nesibaigiančių kokteilių vakarėlių nuobodybę.

      Šiuo klausimu visiškai kitaip buvo nusiteikęs susiraukęs vyriškis, kuris ką tik atvyko į Napos slėnio kasmetinį labdaros vakarą benamiams. Gabrielį De Kampą, kuris stovėjo už visame pasaulyje pripažintos De Kampų vynų gamintojų grupės, buvo apsėdusios vynuogės, kurios suputodavo taurėje. Tai buvo jo gyvenimo esmė.

      Aleksandra stebėjo jį iš balkono mezonine prestižiniame San Fransisko rajone, kur vyko renginys, su vieninteliu tikslu: leistis į dar vieną jaudinantį nuotykį. Įtikinti Gabrielį De Kampą, kad patikėtų jos firmai suorganizuoti du didelius renginius, kuriuose bus pristatytas svarbiausias De Kampų vynas per dešimt metų. Tai jos proga į savo klientų sąrašą įtraukti tarptautiniu mastu pripažintą vyno gamintoją, ir ji nepasiduos.

      Aleksandra gurkštelėjo iš taurės, kurią laikė jau pusantros valandos, kol plepėjo su visais svarbiais Kalifornijos vyno pramonės žmonėmis ir rinko informaciją norėdama sužinoti, kas jiems svarbu ir kaip išversti iš koto De Kampą.

      Nugara perbėgo įspėjantys šiurpuliukai. Ar beprotiška vien mėginti?

      Viskas vyko svaiginamai greitai. Šį rytą ji miegojo po Manhatane įvykusio merginų vakaro, kuris baigėsi išgėrus per daug martinių, kai šeštą ryto ją pažadino Katios Džouns, De Kampų reklamos skyriaus direktorės, skambutis. Sena kolegė, rami kaip belgas Katia atrodė keistai sutrikusi. Gabrielis De Kampas ką tik atleido viešųjų ryšių agentūrą, kuri turėjo pasirūpinti jo Velnio viršukalnės pristatymu, nes tos idėjos jam pasirodė baisios. Iki pristatymo Niujorke ir Napoje buvo likusios trys su puse savaitės.

      – Man tavęs reikia, – suinkštė Katia. – Dabar pat.

      Gal Aleks ir nebūtų norėjusi nešti savo užpakalio iš lovos vien tam, kad galbūt gautų progą dirbti sesers svainiui, bet šią savaitę iš jos buvo atimtas tris milijonus dolerių per metus atnešantis klientas. Nedaug patirties turinčiai viešųjų ryšių agentūrai, kuri ką tik įsikėlė į prabangias patalpas Penktajame aveniu, tai buvo didelis smūgis. Jei tuoj pat neras naujo stambaus kliento, galės užsidaryti net nepradėjusi dirbti. Taigi Aleks atsigavo nuo pagirių, atšaukė visus susitikimus ir šoko į lėktuvą, kad spėtų į vakarėlį San Fransiske.

      Šis scenarijus turėjo tik vieną trūkumą. Katia nežinojo apie Aleks ir Geibo santykius. Nežinojo, kad jis griežtai laikėsi taisyklės nedirbti su šeimos nariais, nors ji daugybę kartų mėgino įtikinti perleisti jai De Kampų viešuosius ryšius. Ir nežinojo, kad ji su Geibu kaip aliejus su vandeniu. Visada. Jei Geibas pasakydavo taip, ji būtinai atšaudavo ne. Kitaip negalėjo.

      Bet čia ir dabar tai visiškai nesvarbu, – priminė sau grąžindama ilgų, tamsių plaukų sruogą atgal į kuodą. Aleks atstatė pečius ir pasuko prie žemyn vedančių laiptų. Kai ant kortos dviejų milijonų dolerių sutartis (ir visa jos ateitis), sunkūs santykiai su Geibu nieko nereiškė.

      Aleks įsikibo į raudonmedžio turėklus ir giliai įkvėpė mėgindama nusiraminti. Ji žengė lėtai ir atsargiai, stengdamasi nepatraukti dėmesio. Geibas stovėjo minios viduryje ir kalbėjosi su vietinės samdomų darbininkų profsąjungos direktoriumi. Kaip visada šimtu procentų pasinėręs į pokalbį. Gebėjimas susikaupti buvo jo išskirtinis ženklas. Tačiau jai leidžiantis laiptais tarp jų plykstelėjo gerai pažįstama elektros kibirkštis. Geibas kilstelėjo galvą. Jo žvilgsnis įsmigo į ją, akys išsiplėtė.

      Tarsi būtų nustebęs, kad ją čia pamatė.

      O, Dieve. Juk Katia jam pasakė, kad ją pasamdė. Ar ne?

      Deja, leidžiantis žemyn, širdžiai ritmingai daužantis su kiekvienu žingsniu, ją apėmė nuojauta, kad kolegė pamiršo perduoti šią svarbią informaciją. Neatitraukdamas nuo jos akių Geibas kilstelėjo tankius, tamsius antakius. Nuostaba. Jis tikrai nustebo.

      Tai ne į gera.

      Arba galbūt, – pagalvojo ji desperatiškai, kai jis nutraukė pokalbį ir žengė prie laiptų, – kaip tik labai gerai. Galbūt nuostaba padės palenkti kontrolės maniaką Geibą savo pusėn. Galbūt jai pavyks jį įtikinti, kol jis nenutraukė jų bendradarbiavimo jam dar nė neprasidėjus.

      Nulipus paskutines pakopas ir pažvelgus jam į akis keliai truputį drebėjo. Keista, turint galvoje, kad prieš ją stovėjo šeimos narys. Bet gal taip atrodė tik todėl, kad puikus kostiumas nepriekaištingai apgulė raumeningą Geibo kūną. Arba todėl, kad jo juodi kaip naktis plaukai buvo vos per ilgi, o žandenos tobulos.

      Kai kurioms moterims duobelė jo smakro viduryje atrodė nepaprastai seksuali. Bet jai labiau patiko miško tankmės žalumo akys, kuriose galėjai paskęsti. Aleks buvo įsitikinusi, kad tinkama moteris pralauš jo savitvardą.

      Ji giliai įkvėpė ir nužengusi nuo paskutinės pakopos sustojo priešais jį. Visiškai tobulas. Visiškai nepasiekiamas. Susiimk, Aleks.

      Jo lūpos išsilenkė:

      – Aleksandra.

      Jusles užliejus žemam, aksominiam balsui pasišiaušė oda. Ištardamas jos pilną vardą Geibas pasielgė labai oficialiai, bet akimis vis dar nepaleido jos žvilgsnio.

      – Nežinojau, kad vieši vakarinėje pakrantėje.

      Prakeikimas, Katia. Jis net nenutuokė. Aleks nurijo seiles staiga išsausėjusia gerkle ir truputį atsilošė, kad geriau jį matytų.

      – Tavo vidinis radaras neparodė, kad esu netoliese?

      Geibas šyptelėjo.

      – Matyt, kažkas blokuoja signalą.

      Aleks vos laikėsi užlieta nuo jo sklindančio tiršto gamtos aromato, kai jis palinko pabučiuoti jos į abu skruostus, bet kimus ciao1 ją palaužė.

      – Ką čia veiki? – sumurkė atsitraukęs, bet žvilgsniu vis dar tyrinėjo jos veidą. – Niekada nepatikėčiau, kad lankaisi tokiuose vakarėliuose.

      Prakeikimas. Aleks kilstelėjo smakrą.

      – Šiandien nekalbėjai su Katia, ar ne?

      – Katia Džouns?

      – Taip, ji turėjo tau paskambinti. Ji… aš… – Aleks įsmeigė į jį akis. – Geibai, ji mane pasamdė, kad pasirūpinčiau renginiais.

      Geibo akys išsiplėtė ir apsiniaukė.

      – Negali būti. Tokiems sprendimams būtinas mano pritarimas.

      – Na taip, – atsakė ji kiek įmanydama ramiau. – Ar tikrinai gautas žinutes? Ji turėjo tau pranešti.

      Jis įdegusiais elegantiškais pirštais nusibraukė nuo veido plaukus ir susiraukė.

      – Šiandien neturėjau nė sekundės apie ką nors pagalvoti. Ką jau kalbėti apie paštą.

      Na štai. Aleks prisivertė nutaisyti užtikrintą šypsenėlę.

      – Geibai, po trijų savaičių tavęs laukia pristatymai abiejose žemyno pakrantėse. Katia žino, kad aš vienintelė galiu tai padaryti, todėl paprašė pagelbėti, – paaiškino ji ir mostelėjusi ranka pridūrė: – Ir štai aš čia, pasiruošusi tave išgelbėti.

      – Išgelbėti mane? – jis susiraukė dar labiau. – Juk žinai, kad niekada nedirbu su šeimos nariais.

      – Nemanau, kad turi kitą pasirinkimą.

      Geibas tik perkreipė savo gražų, aristokratišką veidą ir mostelėjęs ranka atkirto:

      – Man reikia išgerti.

      Puiki mintis. Ji mielai prisijungs.

      – Galiu

1

Sveika (it.) (čia ir toliau – vert. pastabos).