Valentis veda. Maxine Sullivan

e>

      PIRMAS SKYRIUS

      – Drįstu manyti, kad ne be reikalo mane čia pasikvietei, tėti? – rimtai ir susikaupęs paklausė Aleksas Valentis.

      Jis atsisėdo priešais tėvo stalą prabangiame kabinete. Iš biuro dešimtame aukšte atsivėrė puikus vaizdas į Sidnėjaus uostą.

      Tėvas kurį laiką tylėjo.

      – Taip, priežastis yra, – atsakė Sezaras Valentis, atsilošęs odiniame krėsle.

      Aleksas nekreipė dėmesio į išdidumo ir gailesčio atspindžius tėvo akyse. Jie niekada nebuvo artimi, nors ilgus metus kartu dirbo. Sezaras Valentis atvažiavo į Australiją dar vaikas. Įkūrė Valenčių bendrovę. Jai vadovauja Aleksas. Juodu kartu perėmė Australijos kvepalų gamybą ir pavertė nacionaliniu verslu.

      Bet to nepakanka. Niekada neužteko – nė vienam iš jų. Užsienyje galimybės dar didesnės, pavyzdžiui, artėjantis jų naujausio kūrinio – aukščiausios rūšies Valenčių kvepalų moterims – pristatymas Valstijose. Aleksas žinojo, kad tėvas žavisi jo užkariautojo veržlumu. Tai ir buvo vienas iš pagrindinių dalykų, kodėl pasirinko jį produkcijai pristatyti JAV rinkoje.

      – O ta priežastis… – pradėjo Aleksas ir laukė tėvo pabaigiant.

      – Aš nusprendžiau… – Sezaras patylėjo, kad efektas būtų didesnis. – Tau jau trisdešimt vieni. Laikas vesti ir susilaukti įpėdinio.

      Aleksas akimirką nustebo, paskui primerkė akis ir šyptelėjo.

      – Turėsiu omenyje tavo norą, jei kada nuspręsiu vesti.

      – Tu nežiūri į mano žodžius rimtai, figlio mio, – užsimiršęs tėvas sūnau mano ištarė itališkai.

      Aleksas nusijuokė.

      – Ne be reikalo.

      Jis – Valentis, o Valenčiai nemėgsta, kad jiems įsakinėtų. Tėvas tai žino.

      – Kalbu visiškai rimtai, – tyliai, bet ryžtingai pasakė Sezaras. – Aš senstu. Neseniai pasitikrinau… sveikatą.

      Alekso širdis krestelėjo.

      – Nesakei.

      – Ne. – Sezaro akys tik akimirką apsiniaukė, bet tuojau nusigiedrijo. – Man ėmė skaudėti krūtinę. Gydytojai manė, kad širdies smūgis, bet, laimei, ne. Tai laikas. Kalta įtampa. Man reikia sulėtinti tempą, bet nenoriu perduoti tau verslo vadžių, kol nevedei ir neturi įpėdinio.

      Aleksas piktai dėbtelėjo.

      – Nedaug teprašai.

      – Aš neprašau, Aleksai, aš informuoju. Turi šešis mėnesius susirasti žmoną ir sukurti šeimą arba…

      Aleksas drąsiai kilstelėjo antakius.

      – Arba?

      – Parduosiu Valenčių bendrovę kuriam nors konkurentui, o pinigus paaukosiu labdarai. Pažadu: nei tu, nei tavo broliai nematysite nė cento.

      Aleksas sukando dantis.

      – Galiu paskelbti, kad esi pamišęs.

      Sezaras šyptelėjo:

      – Bandyk, bet vargu ar kuris nors teisėjas paskirs tave įgaliotuoju asmeniu. Aš toks pat sveikas kaip tu ir su savo bendrove ketinu daryti ką užsinorėjęs.

      Aleksas nusikeikė ir pašoko.

      – Man nereikia tavo pinigų, o ir vadovauti bendrovei nenoriu. Išgyvensiu ir be tavęs.

      – O broliai?

      Aleksas išpūtė krūtinę. Jis rimtai žiūri į vyriausiojo brolio statusą. Motina mirė, kai Aleksas tebuvo trejų, neilgai laukęs Sezaras vėl vedė. Santuoka truko vos metus – tiek, kiek reikėjo gimti Nikui. Paskui tėvas vedė Izabelę, su šia moterimi tebegyvena iki šiol. Bent jau Metas turi abu tėvus.

      – Jei nedarysi, kaip prašau, rytoj parduodu. Jūs su broliais prarasite, ką turėję.

      Aleksas dėbtelėjo į tėvą.

      – Mes suaugę vyrai, išgyvensime.

      – Tuo neabejoju. Bet negi manai, kad bus sąžininga, jei aniedu štai taip praras palikimą?

      – Nežaisk su manimi, – suurzgė Aleksas.

      – Tai ne žaidimas. Tai pažadas, – ramiai pabrėžė Sezaras. – Aleksai, man tai per daug svarbu. Vieną dieną, kai turėsi savo vaiką, mane suprasi.

      – Eik velniop, – Aleksas nužingsniavo prie durų ir piktai užtrenkė jas sau už nugaros. Jis visada prisidengdavo abejingumu kaip antra oda, bet dabar iškilo grėsmė prarasti net ir tai.

      Po savaitės.

      – O dabar, – taisyklinga kalba paskelbė moteris, – į romantišką vakarą žengia nuostabia suknele vilkinti Anastazija. Ji tikrai parodys, kas esanti. Krintančios kirpimo linijos…

      Eidamas ilgu koridoriumi į viešbučio pokylių salę Aleksas klausėsi per mikrofoną sklindančio moters balso. Susidomėjo dar nė nepamatęs kalbėtojos: australiškas su amerikietišku atspalviu akcentas, kiek kimus balsas Aleksą sužavėjo, bet staiga jį užgožė pasigirdusi muzika.

      – …ir tikrai naujo stiliaus… Klasikinė juoda spalva…

      Jis paspartino žingsnį – turi pamatyti tą moterį. Turi sužinoti, ar ji ir atrodo taip pat gražiai, kaip kalba. Pastūmė duris ir įėjo. Šviesos salėje buvo pritemdytos, todėl Aleksui atsivėrė puikus vaizdas į laiptų apačioje tvieskiantį pagrindinį taką ir aukštą grakščią blondinę ant podiumo.

      Dėl tokios buvo verta skubėti.

      Nėra ko nė abejoti.

      Įspūdinga gražuolė įmantriai sušukuotais aukso geltonumo plaukais buvo natūraliai elegantiška. Išėjus manekenei suūžė plojimai, Aleksas pastebėjo, kaip iš pirmos eilės jam moja pamotė. Vyras spėjo, kad ši, ko gero, jo dairėsi. Aleksas nelabai žavėjosi madų demonstravimu, bet tėvas paskutinę minutę apsirgo ir Izabelė jį įkalbėjo palaikyti draugiją.

      Dar niekada taip nesidžiaugiau sutikęs, – mintijo Aleksas eidamas aplink salę prie Izabelės… ir prie gražuolės ant scenos, kuri ir pati galėtų būti manekenė.

      – Kristila vilki tikrą brangenybę…

      Priėjęs prie pamotės pažvelgė į podiumą ir susidūrė su blondinės akimis. Akimirka, išplėšta iš laiko tėkmės.

      – E… – užsikirto ji, – … paryškina tobulą jos figūrą…

      Aleksas stebėjo, kaip vedėja, atgavusi pusiausvyrą, komentavo toliau, jis beveik nesiklausė Izabelės, pašnibždomis barusios už vėlavimą.

      Šviesiaplaukė gražuolė vėl žvilgtelėjo ir Aleksas suspėjo pamatyti sutrikusias akis, bet moteris kilstelėjo smakrą ir nusigręžusi kalbėjo toliau.

      Tačiau jau buvo per vėlu.

      Aleksas pastebėjo jos reakciją. Ji tikrai kažką pajuto, o jei tas šešėlis veide – baimė, tada moteris baiminasi dėl savo jausmų.

      Gerai. Jis nori šitos gražuolės, o dažniausiai gauna tai, ko užsimano. Iki šiol vos susipažinęs tik permiegodavo su moterimis, bet šį vakarą susimąstė rimčiau. Šita šviesiaplaukė traukia per stipriai.

      – Dabar vienas ryškiausių Kenington kolekcijos kūrinių – nuostabi suknelė, kurią demonstruoja…

      Išgirdęs Kenington pavardę Aleksas susiraukė, bet nespėjus apie tai pagalvoti prie jo pasilenkė Izabelė ir sušnabždėjo:

      – Ji nuostabi, ar ne?

      Aleksas apsimetė nesuprantąs, apie ką pamotė kalba.

      – Manekenė?

      Izabelė tyliai prunkštelėjo.

      – Ne, vedėja. Viena žymiausių modeliuotojų Valstijose, tai jos naujausios kolekcijos pristatymas. Ji čia užaugo ir dabar grįš gyventi į Australiją. Jos motina – Felicija Kenington, tu ją pažįsti. Kino žvaigždė.

      Aleksas ėmė suprasti. Daugelis žmonių pažįsta Feliciją Kenington, australę, kuri prieš gerus tris dešimtmečius išgarsėjo Holivude. Didžiojo ekrano žiūrovų