Paragauti draudžiamo. Carole Mortimer

title>

      Pirmas skyrius

      – Ar tikrai susitvarkysi pati viena?

      – Greise, nebeklausinėk, lipk į automobilį ir važiuojam! – sesuo Betė nekantriai pasižiūrėjo į ją ir meiliai išsišiepė. – Man ne treji, o dvidešimt treji ir puikiai tvarkausi pati. Beje, mums reikia pinigų…

      Taip, joms jų reikėjo, pripažino Greisė, pagalvojusi apie sąskaitas, kurių per šį pusmetį susikaupė nemažai – susirgo motina, o ji pati buvo priversta mesti vyriausios konditerės darbą viename geriausių Londono restoranų, kad galėtų ją slaugyti ir sudarytų sąlygas Betei Oksfordo universitete baigti magistro studijas, kurios vis dar buvo neapmokėtos.

      Tiesa, Betė, grįžusi gyventi į jų šeimos namą, dirbo Londone žinomoje leidybos įmonėje, bet jos vienos algos nepakako abiem pragyventi ir apmokėti susikaupusias sąskaitas.

      Todėl Greisė nutarė išvažiuoti į Hampšyro tyrus ir mėnesį padirbėti virėja ir namų šeimininke Anglijoje įsikūrusio turtingo verslininko iš Argentinos namuose, o gal gauti ir nuolatinio darbo pasiūlymą. Jei Greisę pakvietė į Hampšyrą, Cezaris Navaras, ko gero, turėjo daugiau namų įvairiose pasaulio vietose, kur reikėjo nuolatinių namų šeimininkių?.. Vienas Dievas težino, ką jos ten veikdavo jam išvykus!

      – Įdomu, kaip atrodo tas Cezaris Navaras? – smalsiai paklausė Betė, tarsi skaitytų Greisės mintis.

      Greisė prunkštelėjo ir liovėsi kuistis po didžiulę rankinę ilgu dirželiu.

      – Nesitikiu greitai jį pamatyti!

      Jaunėlė sesuo suraukė antakius.

      – Kaip tai?

      Bet kas, pamatęs Betę, aukštą šviesiaplaukę tamsiomis akimis, ir Greisę, tik šiek tiek daugiau negu metro penkiasdešimties ūgio brunetę ilgais plaukais ir melsvai žaliomis akimis, iškart suprasdavo, kad šios dvi moterys nėra tikros seserys.

      Greisė buvo įvaikinta vos šešerių ir iki aštunto savo gimtadienio augo viena, paskui jos įtėviai parvedė į namus penkiametę Betę, kurią jai pristatė kaip seserį. Abi mergytės iš karto pamilo viena kitą ir tik meilė ir prieraišumas padėjo joms išgyventi, kai jų įtėvis prieš ketverius metus žuvo automobilio avarijoje. Po jos mama patyrė paralyžių ir iki mirties liko prikaustyta invalido vežimėlyje. Dėl ilgo lovos režimo jai deformavosi krūtinės ląsta ir, susirgusi plaučių uždegimu, ji prieš du mėnesius mirė.

      Greisė liūdnai šyptelėjo.

      – Kaip man pranešė Londone gyvenantis jo sekretorius, kuris, kaip žinai, buvo pasikvietęs mane pokalbio ir pasiūlė šį darbą (prieš tai surinkęs duomenis, ar esu patikima, savaime suprantama!), privalėsiu ruošti pusryčius, kuriuos tas žmogus, Rafaelis, kiekvieną rytą septintą valandą nuneš jam į valgomąjį, prieš tai paragavęs pats. Paskui turėsiu laukti, kol ponas Navaras išvyks iš namų, nes tik tada man bus leidžiama juos tvarkyti, bet tik ne jo darbo kabinetą (į jį niekam neleidžiama įeiti), ir laukti jo sugrįžtant vakare. Vakarai bus panašūs vienas į kitą ir, jei negausiu iš Rafaelio kitokių nurodymų, vakarienė turės būti patiekta lygiai aštuntą. Beje, po devintos vakaro galėsiu eiti kur panorėjusi ir aš, savaime suprantama, kasvakar eisiu vis į kitą vakarėlį!

      – Tikrai taip ir bus?

      – Ne, – Greisė vyptelėjo. – Bet, ko gero, pasipūtėlis ponas Navaras tikrai nenorės, kad po jo namus slankiotų kas iš jo darbuotojų.

      Betė sukikeno.

      – Šneki taip, lyg jis… brangintų savo vienatvę.

      – Turėdamas milijonus, jis turbūt pripratęs gauti viską, ko užsigeidžia, – vargšai neturi jokio pasirinkimo. Gavo puikias rekomendacijas iš paskutinės savo darbovietės, bet susirasti vyriausios konditerės darbą Londone jai nepavyko, nors atkakliai ieškojo net šešias pastarąsias savaites ir visur jai buvo atsakyta tik dėl to, kad ji išvis nedirbo beveik aštuonis mėnesius. Praradusi viltį, Greisė pagaliau užsiregistravo vienoje agentūroje ir jai buvo pasiūlytas šis vieno mėnesio bandomasis darbas – tiesa, labai gerai mokamas! – Cezario Navaro namuose Hampšyre.

      – Mmm, – sesuo išsišiepė, – bet užtat tau bus skirtas atskiras namelis, kuriame gyvensi.

      – Veikiau tik todėl, kad nesimaišyčiau ponui Navarui po kojomis, – liūdnai pasakė Greisė.

      – Nenusimink, sesut, kurį savaitgalį atvažiuosiu ir dvi dienas galėsime praleisti kartu, – paguodė Betė.

      – Kol atvažiuosi, man vienai bus labai liūdna! – ji kimiai nusijuokė ir atsisveikindama apkabino Betę. – Tikiuosi, kad paskambinsi man, jei pasiilgsi?..

      – Lauksiu ir tavo skambučių… gali skambinti nors kasdien! – Betė buvo nusiminusi.

      Važiuodama automobiliu į Hampšyrą, Greisė visą kelią galvojo apie keistus būsimo darbdavio reikalavimus. Žinoma, Cezario Navaro vardą buvo girdėjusi – visi žinojo multimilijonierių verslininką iš Argentinos, maždaug trisdešimties metų amžiaus, kuriam priklausė ne tik namai beveik visose didžiųjų šalių sostinėse, bet ir pusė viso pasaulio verslo. Na, gal ne pusė, bet ketvirtis tai tikrai!

      Jis valdė aukštųjų technologijų verslą, svarbiausias žiniasklaidos priemones, oro linijas, viešbučius, vynuogynus – tas vyras buvo apžiojęs tiek daug, kad Greisė klausė savęs, ar jis, šitiek dirbdamas, turi laiko kitkam.

      Gal iš tikrųjų neturi?

      Dvi dienas teko laukti pakvietimo į antrąjį pokalbį (per kurias, savaime suprantama, buvo tikrinamas jos patikimumas!), tad ji panaršė internete, kad daugiau sužinotų apie paslaptingąjį poną Navarą.

      Tiesą sakant, atsiskyrėlio vardas jam tiktų geriau, pagalvojo ji, aptikusi apie jį labai nedaug informacijos: amžius – trisdešimt treji, pirmas vaikas iš dviejų, gimė turtingoje amerikietės ir argentiniečio šeimoje, tėvams išsiskyrus, gyveno tėvo gimtinėje, baigęs Harvardo universitetą, būdamas dvidešimt trejų jau turėjo savo verslą.

      Verslo imperija klesti, tad Navarui tenka daug keliauti asmeniniu lėktuvu arba sraigtasparniu ir apsistoti jam priklausančiuose namuose, kurių turi visuose pasaulio kampeliuose.

      Tinklalapyje ji aptiko keletą jo jaunystės nuotraukų – jo būta įspūdingai gražaus jaunuolio. Jau tada veido bruožai buvo kaip tikro aristokrato – skvarbios akys, iškilūs skruostikauliai, dailios lūpos, taisyklingas žandikaulis ir ryžtingas smakras. Tačiau visose nuotraukose veidas niūrus ir be šypsenos.

      Buvo dvi nuotraukos, kai jis fotografavosi jau būdamas suaugęs – viena, be jokios abejonės, daryta jam specialiai pozuojant, kitoje jis nufotografuotas iš toliau, kai išlipęs iš savo lėktuvo eina prie sraigtasparnio kažkokiame privačiame aerodrome, abiejose nuotraukose buvo nepaprastai žavus, bet dar labiau paniuręs.

      Už kitą, šalia jo skalda dengtu keliu einantį vyrą, taip pat tamsiaplaukį, jis buvo keliais centimetrais aukštesnis, tamsus jo kostiumas dar labiau išryškino raumeningų pečių platumą ir liauną liemenį, tamsūs, ilgoki plaukai susitaršę (gal dėl to buvo kaltas sraigtasparnio sukeltas vėjas?), veidas išlaikęs tuos pačius šiurkštokus aristokratiškus bruožus, tamsias skvarbias akis ir tokius pat tamsius antakius.

      Žinodama, kad jis nepaprastai turtingas, be to, dar ir dailus, Greisė stebėjosi, kad nėra nuotraukų, kuriose būsimasis jos šeimininkas būtų parodytas kaip didžiausias planetos švaistūnas, kas vakarą už parankės vedantis vis kitą gražuolę, nakvojančią, žinoma, jo lovoje, ir nusprendė, kad jis, saugodamas asmeninį gyvenimą, kartais net perlenkia lazdą.

      O gal…

      Gal yra priežastis, kodėl Cezaris Navaras nenori fotografuotis su gražiomis moterimis? Gal dėl tos pačios priežasties jis ir savo gyvenimą slepia nuo pašalinių akių? Gal šis tamsiaplaukis vyras, lipantis į sraigtasparnį kartu su juo, nėra tik vienas jo sekretorių, kaip manė Greisė?

      Kokia gėda: nepaprastai turtingas, vis dar nevedęs, dailus ir išvaizdus trisdešimtmetis, galintis užkariauti bet kurios moters širdį – ir visa tai skirta kažkokiam vyriškiui!

      Greisė nusijuokė iš tokių savo minčių, bet netrukus suraukė kaktą – laikydamasi Kevino Madoko nurodymų, ji privažiavo prie kelio į sodybą, kur mažiausiai mėnesį gyvens ir dirbs.

      Sklypą