Kanelių šeimos skandalas. Michelle Reid

title>

      Pirmas skyrius

      Entonas Palis pakilo nuo kėdės ir žingsniuodamas į kitą kabineto pusę perliejo nekantriu žvilgsniu daugybę zvimbiančių telefonų, gulinčių ant stalo.

      Jis sustojo prie siekiančios lubas stiklinės sienos, pro kurią atsivėrė Londono panorama. Dėl smarkiai surauktų antakių jo lygi auksinė kakta atrodė tamsesnė. Kai šįryt žiniose buvo paskelbtos sukrečiančios naujienos apie Teo Kanelio seniai prarasto sūnaus mirtį, akcijų birža pradėjo smukti, o nesiliaujantys skambučiai rodė, kad padėtis tik blogėja.

      – Aš suprantu užuominas, Spirai, – įgėlė jis kalbėdamas telefonu, kurį vienintelį malonėjo pastebėti. – Tačiau tai nereiškia, kad imsiu panikuoti.

      – Nė neįtariau, jog Teo turėjo sūnų, – apstulbintas, kad nežinojo tokio svarbaus ir pavojingo fakto, pareiškė Spiras Laskaris. – Kaip ir daugelis, maniau, jog tu esi jo įpėdinis.

      – Aš nesu Teo įpėdinis ir niekada juo nebuvau, – paneigė Entonas. Jis pyko, kad nenutildė šių paskalų, vos tik jos ėmė sklisti. – Mes nesame net tolimi giminės.

      – Bet pastaruosius dvidešimt trejus metus tu buvai jam lyg sūnus!

      Graikams būdingu mostu, reiškiančiu neigimą, Entonas loštelėjo galvą atgal – jis nemėgo kalbėti apie savo santykius su Teo Kaneliu – ir pareiškė:

      – Teo tik rūpinosi mano auklėjimu ir išsilavinimu, nieko daugiau.

      – Taip pat jis saugojo tavo asmeninį turtą ir užtikrino, kad Palis Group būtų pačioje investicijų medžio viršūnėje, kol tu sulaukei tinkamo amžiaus, kad galėtum vadovauti pats, – priminė Spiras. – Netikiu, jog jis taip elgėsi vien iš geros širdies.

      Nes buvo beširdis, – nesusilaikęs pridūrė Spiras mintyse. Teo Kanelis buvo geriau žinomas kaip negailestingai griaunantis kitų imperijas, o ne puoselėjantis jas.

      – Pripažink, Entonai, Teo rengė tave jau nuo dešimties metų, kad užimtum jo vietą, visi tai žino.

      Dėl nepagarbaus Spiro tono Entonui užvirė pyktis.

      – Mes kalbame ne apie tai, – šaltai atkirto jis. – Tavo darbas nutildyti visus grėsmę keliančius gandus apie mano ir Teo santykius, o ne ieškoti daugiau paskalų.

      Vos tik baigęs kalbėti Entonas pajuto, jog atmosfera pasikeitė. Jis ką tik pasinaudojo aukštesne padėtimi prieš vieną iš patikimiausių savo darbuotojų.

      – Žinoma, – teisininko Spiro Laskario tonas tapo šaltas ir formalus. – Tuoj pat to imsiuosi.

      Pokalbis baigėsi nemaloniai. Susierzinęs dėl susiklosčiusios padėties Entonas pasuko atgal prie darbo stalo, kad galėtų numesti telefoną prie kitų. Beveik iškart jis pradėjo skambėti vėl, tačiau tai jo nenustebino. Visi, kurie buvo susiję su pasaulio finansais, dabar žūtbūt stengėsi sužinoti, kaip Leandro Kanelio, Teo prarasto sūnaus, mirtis įtakos Eltono padėtį Kanelis Intrakom kompanijoje.

      Entono ir Teo santykiams iškilo rimta grėsmė – dabartiniams, ne praeities. Jis apsiėmė tvarkyti daugumą Teo reikalų, kai senis prieš dvejus metus susirgo ir apsigyveno nuosavoje saloje, nors informacija apie ligos rimtumą dar neiškilo į viešumą.

      Tai tik mažas šviesos taškelis, mirksintis šėlstančios audros viduryje, niūriai mąstė Entonas. Kanelių šeimos akcijos neatlaikytų dar vieno stipraus smūgio, jei išaiškėtų, kad Teo yra pernelyg silpnas pats rūpintis savo verslo imperija, todėl Entonas leido visiems manyti, jog Teo rengė jį tapti savo įpėdiniu.

      Tyliai keikdamasis jis pagriebė vieną iš telefonų ir paskambino Spirui norėdamas įsitikinti, jog informacija, kurią ką tik šiam patikėjo, išliks konfidenciali. Spiras jautėsi įžeistas, kad Entonas nusprendė jam priminti etikos taisykles, bet prižadėjo, jog niekada niekam neatskleis slaptos informacijos.

      Dėdamas telefoną Entonas pasisuko, klubu atsirėmė į stalo kraštą ir mąsliai susiraukė nukreipdamas žvilgsnį į savo batus. Jis jautėsi kaip žonglierius ir jo veidą sekundei iškreipė grimasa: vienas kamuoliukas reikalavo, kad jis paliktų Teo verslo reikalus smagiai suktis ore drauge su jo paties pasauline kompanijų grupe, o kitas – kad gintų savo principus ir išdidumą. Tačiau dabar į vidurį buvo išmestas trečias kamuoliukas, neprognozuojamas ir priklausantis Leandrui Kaneliui, žmogui, kurį Entonas vargiai prisiminė, kuris pabėgo iš savo suplanuotų vestuvių būdamas aštuoniolikos, ir nuo to laiko niekas apie jį nebegirdėjo.

      Tiksliau sakant, iki dabar, kai išaiškėjo, jog vargšelis mirė. Entonas atsiduso. Tačiau Teo anksčiau pamiršto sūnaus mirtis nebuvo tos šėlstančios audros priežastis. Priežastis buvo atradimas, kad Leandras turi šeimą.

      Teisėti Kanelių šeimos įpėdiniai.

      Ištiesęs ilgapirštę ranką Entonas paėmė bulvarinį laikraštį, kuris išspausdino tą istoriją, ir pažvelgė į kažkokio jauno reporterio iš kažin kur iškastą nuotrauką. Joje buvo Leandras Kanelis, leidžiantis laiką su savo šeima. Nuotraukoje buvo matyti ežeras, medžiai ir tviskanti saulė fone. Ant seno modelio sportinės mašinos gaubto buvo padėtas pintas senamadiškas iškylų krepšys. Aukštas, tamsus ir labai išvaizdus Leandras Kanelis stovėjo priešais mašiną ir atrodė stebėtinai panašus į Teo prieš kelis ilgus dešimtmečius.

      Žiūrėdamas į objektyvą Leandras šypsojosi. Entonas matė, kad jis buvo laimingas. Leandras didžiavosi dviem moterimis, kurias laikė apkabinęs po tvirtais savo pečiais. Abi moterys buvo šviesios odos ir šviesių plaukų. Vyresnioji, Leandro žmona, buvo tokia neįtikinėtai graži, kad nekėlė nuostabos, jog jų santuoka išliko tvirta visus tuos gana skurdžius dvidešimt trejus metus, palyginti su tuo, ką jie galėjo turėti jei Teo nebūtų…

      Entonas nutraukė mintį, kol ši dar galutinai nesusiformavo, jausdamas, kad įtampa, kuri staigiai sutraukė jo pilvo raumenis, buvo anksčiau dar nepatirtas jausmas – kaltė. Nuo aštuonerių jis gavo viską, kas geriausia iš to, ką galėjo duoti Teo turtai, tuo tarpu šie žmonės turėjo kovoti, kad…

      Nebūdamas pasirengęs sužinoti, ką tai reiškė jam, Entonas vėl nutraukė mintį.

      Laimingas – jis stengėsi išsiaiškinti šį reiškinį, nes jam tai buvo svarbu. Jei ir buvo koks nors dalykas, kuriuo Teo sūnus galėjo mėgautis, o Entonas patyrė visai nedaug, tai laimė, švytinti žmonių, esančių nuotraukoje, veiduose.

      Jo žvilgsnis nukrypo į kitą moterį, prigludusią prie Leandro šono. Nors nuotrauka buvo sena – atrodė, jog merginai dar tik šešiolika, – buvo matyti, kad Zoja Kanelis taps tokia pat gražuole kaip ir jos motina, su tokia pat liekna figūra ir auksiniais plaukais, tokiomis pačiomis mėlynomis akimis ir plačia geidulinga šypsena.

      Laimingas. Šįkart tas žodis pervėrė Entoną lyg šaltas vėjo gūsis. Šalia šios nuotraukos buvo išspausdinta kita, vaizduojanti dabar jau dvidešimt dvejų metų sulaukusios Leandro dukters, išeinančios iš ligoninės su globėjiškai rankose laikomu nauju jos šeimos nariu. Patirtas šokas ir sielvartas ištrynė laimę. Ji atrodė išbalusi, liesa ir suvargusi.

      Zoja Kanelis, išeinanti iš ligoninės su naujagimiu broliu, – skelbė užrašas po nuotrauka. – Dvidešimt dvejų mergina buvo išvykusi studijuoti į Mančesterio universitetą, kai tėvai pateko į tragišką automobilio avariją praeitą savaitę. Leandras Kanelis nuo sužeidimų mirė vietoje. Jo žmona Laura mirė netrukus po to, kai gimė jųdviejų sūnus. Tragedija įvyko…

      Nedrąsus beldimas į duris privertė Entoną pakelti akis ir Rubė, jo asmeninė asistentė, įžengė į kabinetą.

      – Kas dabar? – paklausė jis atžariai.

      – Atleiskite, kad trukdau, Entonai, – atsiprašė Rubė žvilgsniu permesdama vis dar skambančius telefonus. – Teo Kanelis skambina pagrindine linija ir reikalauja su jumis pasikalbėti.

      Nurijęs rinktinį keiksmą Entonas padėjo laikraštį ir pakilo nuo darbo stalo. Sekundę jis stovėjo rimtai svarstydamas, ar nereikėtų pasielgti kaip bailiui ir atsisakyti priimti skambutį.

      Bet Entonas negalėjo taip padaryti, Rubė tai žinojo, todėl jį ir sutrukdė.

      – Gerai, sujunk. – Entonas apėjo stalą ir atsisėdęs atgal į savo krėslą pakėlė telefono ragelį laukdamas, kol Rubė nukreips skambutį.

      Entonas