Maištingasis Aleksas. Robyn Grady

tle>GALINGIEJI VULFAI. PASLAPTIMIS IR SKANDALAIS APIPINTA ŠIŲ DIENŲ DINASTIJOS ISTORIJA!DINASTIJASeptyni broliai ir sesuo – apdovanoti turtais, bet taip ir negavę to, ko labiausiai troško – tėvo meilės. Šeima, kurią sugriovė vieno žmogaus alkis valdytiPASLAPTISVulfai – išsibarstę po tolimiausius pasaulio kampelius, visi iki vieno persekiojami praeities šmėklų ir trokštantys iš gyvenimo tik to, kas geriausia. Visgi paslapčių dar daug, ir skandalai mezgasi iš naujo…GALIAVulfų broliai ir sesuo vėl namie. Dabar jie stipresni, nei kada nors ligi šiol. Tik ar galės dinastija pakilti vėl?MEILĖSakoma, kad tyra meilė išgydo net juodžiausią sielą…

      PIRMAS SKYRIUS

      Vos Alekso Vulfo automobilis pakilo į orą, jis žinojo, kad skrydis geruoju nesibaigs. Jis arba susižeis, arba netgi pasimatys su pačiu Kūrėju.

      Pagrindinėje Melburno automobilių lenktynių trasoje tiesiosios atkarpos gale artindamasis prie S formos posūkio jis neteisingai apskaičiavo stabdymo tašką ir pernelyg greitai įlėkė į pirmąjį vingį. Mėgino kirsti kampą, bet, ratams atsidūrus baloje, automobilis buvo išsviestas tiesiai į padangų sieną, kuri saugojo ne vien nuo kelio nulėkusius automobilius, bet ir už apsauginio turėklo susibūrusią minią.

      Alekso automobilis tarsi iš laidynės paleistas akmuo atšoko nuo gumos ir vėl atsidūrė trasoje. Nors jis ir nespėjo pamatyti, kas įvyko vėliau, iš galingo smūgio, nuo kurio jo bolidas pakilo į orą, galima buvo spręsti, kad jam į šoną rėžėsi kitas lenktynininkas.

      Dabar, skriejant per erdvę maždaug metro nuo žemės atstumu, laikas labai sulėtėjo, ir Aleksui pro akis ėmė lėkti praeities vaizdai. Laukdamas galingo susidūrimo su žeme jis keikė save už kvailumą. Jau tris sezonus iš eilės laimėjęs pasaulio čempiono titulą – buvo kalbama, kad geresnio už jį nėra buvę, – jis sulaužė pagrindinę lenktynių taisyklę. Leido sau išsiblaškyti, leido asmeniniam nerimui sutrikdyti galimybę blaiviai vertinti situaciją, todėl ir susimovė. Štai kaip smarkiai jį paveikė valandą prieš lipant į kabiną gauta žinia.

      Džeikobas sugrįžo? Po beveik dvidešimties metų?

      Dabar Aleksas suprato, kodėl taip primygtinai su juo pastarąsias kelias savaites mėgino susisiekti dvynė sesuo. Gavęs iš Anabelos pirmąjį elektroninį laišką, jis jautėsi priblokštas; dėl tos pačios priežasties neatsakinėjo ir į jos žinutes. Jis negalėjo leistis įaudrinamas ir trikdomas tokios…

      Giliai įkvėpęs, Aleksas nuvijo mintis į šalį.

      Jis tiesiog negalėjo leistis blaškomas.

      Ausyse tarsi tvinstantis vandenynas pulsuojant kraujui, Aleksas sugriežė dantimis ir, prieš pat keturis šimtus dvidešimt kilogramų sveriančiai raketai perskrodžiant padangų sieną, kiek įmanydamas tvirčiau įsikibo į vairą. Po akimirkos jo automobilis garsiai dunkstelėjo, ir viską užliejo juoda, beveik apokaliptinė, tamsa. Varomoji jėga turėjo išsviesti jį iš kabinos, bet kūno ir galvos diržai tvirtai laikė – o gal įkalino? – viduje. Mestelėtas į priekį, Aleksas pajuto trakštelėjimą ir skausmą – kuris, jis žinojo, vis stiprės, – tvinkčiojo petys. Dar jis žinojo privaląs nešdintis iš čia kaip galima greičiau. Nors jų degalų bakai trūkdavo retai, o ugniai atsparūs kostiumai buvo nuostabus dalykas, jeigu automobilis visgi užsiliepsnotų, niekas jo neapsaugotų, jis sudegtų gyvas.

      Užverstas padangomis, Aleksas kovojo su nevaldomu noru išsiveržti, tačiau tiksliai nežinojo, kurioje pusėje trasa, tad galėjo ir vėl atsidurti tarp lekiančių automobilių. Net jeigu jis ir būtų galėjęs išsikapstyti, taisyklės reikalavo, kad lauktų atvykstančios gelbėtojų komandos, kuri privalėtų padėti arba bent jau nurodyti, kaip jam elgtis.

      Laikydamas sužeistąją ranką Aleksas keikėsi taip, kaip dar nesikeikė visą gyvenimą. Prisimerkęs ir apimtas nevilties, jis suriaumojo iš neapykantos sau.

      – Gal galėtume pamėginti dar kartą? Žinau, kad jeigu labai pasistengčiau, pajėgčiau ir dar labiau susimauti!

      Pro šalį slinko kankinamai lėtos sekundės. Užuot susitelkęs į tvinksintį skausmą petyje, Aleksas visą dėmesį skyrė į pro šalį švilpiančių V8 bolidų riaumojimą. Paskui skubiai priartėjo kitokio tipo variklių gausmas – medicininės pagalbos automobilių. Apsuptas dūmų, gumos ir savo paties prakaito kvapų, Aleksas virpėdamas iškvėpė. Automobilių lenktynės – pavojingas sportas. Vienas pavojingiausių. Kita vertus, su šiurpiu greičiu siejami nepaprasti rizikos pojūčiai teikė nepakartojamo jaudulio, ir Aleksui tai buvo vienintelis gyvenimas, kokio jis troško. Lenktyniavimas jam reiškė ne tik begalinį malonumą, bet ir leido pabėgti. O augant Vulfų dvare, bėgti, Dievas mato, tikrai buvo nuo ko.

      Alekso ausis pasiekė prislopinti lenktynių trasos komandos balsai; pradėjus dirbti keliamajam kranui, jis grįžo į tikrovę. Dalis sutvirtintų padangų rietuvių buvo nukelta, ir netrukus jį pasiekė saulės spinduliai.

      Į vidų galvą kyštelėjo ryškiai oranžinę aprangą vilkintis darbuotojas.

      – Viskas gerai?

      – Išgyvensiu.

      Vyras akimirksniu numontavo vairą ir ėmė skubiai vertinti išklaipyto automobilio korpuso būklę.

      – Netrukus tave iš čia ištrauksime.

      Kad ant galvos pasipiltų klausimai? Kad susidurtų su pažeminimu? O dar kažkaip reikės išspręsti ir tą kitą problemą, nuo kurios ir prasidėjo visas šis chaosas.

      – Tikimybė palikti mane čia lygi nuliui, tiesa?

      Pastebėjęs cinišką Alekso šypsenėlę, darbuotojas lenktynininką apdovanojo paguodžiamu žvilgsniu.

      – Sūnau, bus dar tų lenktynių.

      Aleksas tvirčiau sukando dantis. Teisingai, bus, po velnių.

      Atgabeno hidraulinę gelbėjimo įrangą. Kai jį suėmė tvirtos, jam padedančios išlipti rankos, sužeistą petį kaipmat pervėrė spiečius ugninių strėlių. Gniauždamas dejonę ir girdėdamas aplinkui skambančius aistruolių aplodismentus, Aleksas patraukė tolyn nuo nuolaužų krūvos. Jis trumpam paleido dešiniąją ranką, kad, prieš įsėsdamas į greitosios pagalbos automobilį, pamojuotų džiūgaujančiai miniai.

      Po kelių minučių Aleksas jau be šalmo ir kostiumo gulėjo lovoje su ratukais medicinos punkto palapinėje. Apžiūrėjęs petį, komandos gydytojas Morisėjus pridėjo šaltą kompresą ir ėmė ieškoti galvos sutrenkimo bei kitų sužeidimų požymių. Gydytojui ruošiant kažkokius nuskausminamuosius ir uždegimui sustabdyti skirtus vaistus, į vidų įėjo komandos savininkas Džeris Skvajersas.

      Džeris buvo britų laivybos magnato sūnus, vaikystėje netekęs akies ir žinomas dėl per veidą perrišto juodo raiščio. Dar jis buvo garsus dėl savo pasakiškų turtų bei dalykiško požiūrio į darbą. Paprastai jo plieno pilkumo plaukai būdavo tvarkingai sušukuoti, bet šiandien atrodė gerokai susitaršę.

      – Klok viską tiesiai šviesiai, – gergždžiančiu balsu paliepė jis gydytojui.

      – Jam reikalinga išsami apžiūra… rentgenas, magnetinis rezonansas, – atsakė Morisėjus ir ėmė kažką žymėti segtuve, jo akiniai nuslydo iki nosies galiuko. – Jam išniro dešinysis petys.

      Džeris įkvėpė pro sukąstus dantis.

      – Antrosios sezono lenktynės. Bent jau turime Entonį.

      Išgirdęs minint antrąjį komandos vairuotoją, Aleksas pamėgino pasiremdamas atsisėsti. Visi iš nieko pučia burbulą! Juk iš žaidimo jis dar neiškrito.

      Bet sąnario skausmas jį nutvilkė pragariška ugnimi. Net šlapias nuo prakaito Aleksas vėl atsirėmė į pagalves ir šiaip taip išspaudė nerūpestingą šypseną, kuri žavėjo ne tik gražias moteris, bet ir ūmaus būdo milijardierius.

      – Ei, Džeri, nusiramink. Juk girdėjai, ką jis sakė. Nieko rimto. Niekas nelūžo.

      Gydytojas nuleido segtuvą, ir Aleksas pamatė nepritariamai surauktus jo antakius.

      – Na, šitai dar reikės patikrinti.

      Ant švariai nuskusto Džerio skruosto sutvinksėjo kraujagyslė.

      – Vertinu tavo optimistinį požiūrį, čempione,