Netikėta meilė. Taryn Leigh Taylor

Читать онлайн.
Название Netikėta meilė
Автор произведения Taryn Leigh Taylor
Жанр Современные любовные романы
Серия Aistra
Издательство Современные любовные романы
Год выпуска 2017
isbn 978-609-03-0193-7



Скачать книгу

>

      Pirmas skyrius

      – Gal norėtumėte, kad nuimčiau tą šlamštą nuo kėdės atlošo ir atlenkčiau jums stalelį?

      Chloja Masterson pažiūrėjo į prie lango sėdintį vyruką, kurį ekonominės klasės lėktuvo gražuolė stiuardesė pasodino jai iš dešinės. Sietle jų pečiai susilietė ir nebeatsiskyrė iki Čikagos.

      Dėl blogo oro Vėjų miestu vadinamoje Čikagoje planuotas keturiasdešimt penkių minučių sustojimas nuo ledo valomame kilimo take jau tęsėsi dvi valandas ir, rodėsi, truks ilgiau. O tada– klaiku net galvoti. Lėktuvas stovėjo apsnigtame oro uoste. Prieš penkiolika minučių jiems pavyko atsikratyti šešias valandas kęsto maratono nepažįstamojo lytėjimas.

      Tiesa, tai ne vyruko prie lango kaltė. Jis– plačių pečių, todėl kontaktas buvo atsitiktinis, savotiškai raminantis. Merginai patiko prie odos švelniai prigludusi pilkos vilnos švarko rankovė.

      Na, gerai, galbūt ji palinko į jį labiau, nei buvo būtina. Ir ne todėl, kad vyras kvepėjo brangiu muilu ir skleidė šilumą (koks maloniai nuodėmingas derinys), bet jis išties kvepėjo geriau nei vaikinas iš kairės. Tik po dvidešimties minučių po įsilaipinimo jai pavyko išsivaduoti nuo rūgštaus prakaito, svogūnų ir kažkokio nenusakomo šleikštulį keliančio kvapo. Kai Chloja nusprendė, kad uoslė mažiau kenčia kairiąja alkūne atsirėmus į ranktūrį, ji ir suskubo į jį remtis.

      Prakeikta vidurinė kėdė.

      – Ką sakėte?

      Nepaisant to, kad jie sėdėjo arti vienas kito, mergina ir vyrukas prie lango persimetė tik formaliu, po pasaulį skraidantiems keliautojams būdingu mostu tai mano vieta, kai jis nerangiai praleido ją atsisėsti. Po to nepažįstamasis išsitraukė nešiojamąjį kompiuterį ir tarškino klavišais it geras mažo biuro robotas. Tuo metu Chloja perskaitė kelis skyrius gerokai sutrinto Stiveno Kingo romano. Ji taip įniko į knygą, kad nepamatė, kaip vyras susidėjo nešiojamąjį kompiuterį ir ėmė skaityti iš priešakinės kėdės kišenės ištrauktus lankstinukus.

      Ir tai ne viskas, ko ji nepastebėjo.

      Dabar žvelgiant į jį dar labiau stebino, kaip jis suardė jų mandagią tylą. Vyrukas prie lango buvo lyg ir seksualus. Vylingos viskio spalvos akys– dvigubai paveikios. Tvirtas smakras ir tiesi nosis. Rudi plaukai, pakankamai trumpi, kad tiktų verslininkui, bet pakankamai ilgi, kad tinkamomis aplinkybėmis juos būtų galima suvelti. O ta burna! Sužavėjusi merginą, ji lėtai prasivėrė, ir dešiniajame lūpų kamputyje šmėstelėjo karšta it pragaras šypsenėlė. Švariai nusiskutęs nepažįstamasis buvo visai patrauklus. Po drabužiais buvo paslėptos tatuiruotės ant nugaros, o sumaniai parištas mėlyno šilko kaklaryšis liudijo pelningą darbą.

      Tokie kaip šis vyras nekalbėjo su tokiomis kaip ji moterimis. Jis buvo pernelyg… karjeristas. O ji… ne tokia.

      Išgirdęs bendrakeleivės klausimą, jis pakėlė smakrą į prieš ją esančią aptrintą pilko vinilo kėdės atkaltę.

      – Prieš dvidešimt minučių įvertinusi, kad kėdė purvina, jūs atsidusote, – paaiškino jis.

      – Tikrai?

      – Jūs išties gana garsiai atsidusote ir tai sutrukdė man skaityti, – linktelėjo vyras.

      – Ką gi, atleiskite, kad savo atodūsiu atitraukiau jūsų dėmesį, – Chloja iškalbingai pažvelgė į skrydžio saugos lankstinuką ant kaimyno kelių.

      – Įvyko avarija, – vyras pakėlė trilapę brošiūrą iš krūvelės lankstinukų. – Beje, išsyk buvo suteikta pagalba. Išsihermetinus salonui lėktuvas nukrito, bet keleiviai iš jo buvo išlaipinti tvarkingai!

      Oho. Šitokio humoro ji nesitikėjo. Kaip puikiai kieti vyrukai ištobulino tokius paprastus gabumus.

      – Įspūdinga.

      – Negali būti. Man tikrai patiko, kol autorius išklojo visas keistenybes ir privertė heroję nusiauti aukštakulnius prieš nusileidžiant pripūstu trapu. Galvoju, gal jis pėdų fetišistas. – Vyras sukišo lankstinuką atgal į priešakinės kėdės kišenę; jo akys susidūrė su kibiu Chlojos žvilgsniu, įsmeigtu į jo gintaro spalvos akis. – Ak, tai įspėjimas. Tikiuosi, pernelyg nenusišnekėjau.

      – Ne, vertinu atsiliepimus. Būtinai apie tai papasakosiu savo knygų mėgėjų klube.

      – Esu Benas, – jo šypsnys, nors ir dirbtinis, buvo žavus.

      Oi oi. Laikas liautis.

      – Ką gi, Benai. Esi labai patrauklus vyras, pripažįstu tai kaip bandymą man patikti, nes tikiu, kad nebūtina atsitiktinės pažįstamosios kabinti saugos atmintine, oro linijų žurnalu, oro ligos krepšeliu. Neiššvaistyk man viso savo iš kojų verčiančio žavesio. Nors kiek šio klasiško žaidimėlio išsaugok štai tai Barbei stiuardesei.

      Jie abudu sužiuro į linksmą šviesiaplaukę skrydžių palydovę, kuri nuo pat Beno įsilaipinimo sekiojo jį akimis. Lyg pagal užsakymą sukiojo savo ant pakaušio surištą arklio uodegą ir apsimestinai droviai nusukdavo žvilgsnį.

      Benas sujudėjo stengdamasis savo dideliu kūnu patogiau įsitaisyti menkoje kėdėje, bet tai buvo bergždžios pastangos.

      – Nedelsdami išsiaiškinkime vieną dalyką. Jei būčiau tave kabinęs, mes jau būtume… – jis pasižiūrėjo į savo Rolex. Kaip nuvalkiota.– Jau tris minutes mylėtumeisi lėktuvo tualete. Faktas tas, kad vis dar esame saugiai prisisegę mums skirtose kėdėse, kas savaime suprantama. Akivaizdu, kad neflirtavau su tavimi.

      Nekreipdama dėmesio į nugara nubėgusį virpuliuką,– ją visada taip veikė teisinis žargonas,– Chloja skeptiškai kilstelėjo antakį.

      – Gerai, aš kažkiek flirtavau. Bet tik dėl pramogos. Ir siaubingai nevykusiai.

      – Na, baik! Užuominos apie pėdų fetišistą? Tai atviras flirtas. Jei nebūčiau atsiliepusi, būtum pradėjęs malti visiškas nesąmones – klausti, koks mano zodiako ženklas, ir pasakoti, kokios gražios mano akys.

      Benas nusijuokė, bet Chloja nekreipė dėmesio į pagyrūniškumo tvilksnį tame seksualiame, skardžiame garse. Žinokite, ji tikrai neflirtavo.

      – Ką gi, vargu ar mano kaltė, kad tavo akys tikrai gražios. Smaragdo žalumo, su aukso spalvos dėmelėmis, kurios žybsi, kai vartai akis manydama, jog esu saldžialiežuvis.

      – Greičiausiai, toks ir esi. Nors kabinimas naudojantis saugos skrajute– tikrai originalu.

      – Ar to pakanka, kad sužinočiau tavo vardą?

      – Chloja, – atsileido ji.

      – Malonu susipažinti, Chloja. – Jis ištiesė ranką, ji irgi.

      Vyro delnas buvo platus, pirštai ilgi. Jis negriebė jos rankos; tai labiau buvo malonus rankos paspaudimas susipažįstant. Benui atitraukus delną, išliko šilumos pojūtis. Chlojos ranka perbėgo malonus virpulys, ji lyg ir panoro, kad vyras bent kiek ilgiau būtų palaikęs jos pirštus. Chloja pasitrynė dilgčiojantį savo delną į džinsus.

      Jis žvelgė tiesiai į ją įdėmiai ir beveik vylingai. Gal kam ir patiko tas apsukrus klestintis verslininkas, vilkintis penkių tūkstančių dolerių vertės kostiumą. Jai, beje, ne– jau nebe.

      Dažniausiai jos mažyčio deimantinio nosies auskaro ir violetinių plaukų sruogų pakakdavo pasipūtusiems prasisiekėliams atstumti– tokie vyrai su ja neturėjo nieko bendro.

      Staiga Chloja prisiminė, kad ji jau be violetinių sruogų,– perdažė jas. Savo sesers vestuvėms pakeitė šukuoseną. Dabar tai buvo išvaizdi įprastinė šukuosena, normalaus raudonmedžio atspalvio plaukai, siekiantys žandikaulį, priekyje kiek ilgesni. Ji persidažė plaukus vardan susitaikymo su šeima. Vylėsi, kad to pakaks.

      – … kad jau taip, ar žinai, jog saldžialiežuvavimas gali būti puiki meilikavimo forma?

      Beno balsas sugrąžino ją iš prisiminimų apie paskutinįjį, persunktą kaltės jausmo, nemaloniai reiklų telefoninį pokalbį su motina.

      – Ką? Atsiprašau, neišgirdau.

      Benas žaviai, it nusižeminęs, nusišypsojo.

      – Kokia nesukalbama draugija.

      – Tai